R. Sadauskas-Kvietkevičius: su Naujaisiais metais, „Biedronkos“ karaliai

Nekenčiu Naujųjų metų šventės. Juk ką tik atšventėme Kalėdas, būtų pats laikas grįžti į įprastą gyvenimo ritmą. Bet dar savaitę be jokios prasmės lauksime vakaro, kuomet kalendoriuje pasikeis metų skaičius, paleisime į atmosferą begalę kiniškų sprogmenų ir raugėdami putojančio vyno burbuliukais sveikinsime vieni kitus.

Ar sausio 1-osios rytą, pakėlę plyštančią nuo vakarykščių vaišių ir šventinio erzelio galvą nuo pagalvės bei pramerkę akis, pamatysime kitokį pasaulį, negu jis buvo gruodžio 31 d.? Nė trupučio. Kaip gyvenome viename skurdžiausių Lietuvos pakraščio rajonų, kurio savivaldybė dar nepanaikinta tik todėl, kad Konstitucija ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas nenumato tokio veiksmo, vadovaujantis kaštų ir naudos analize, taip ir gyvensime. Nebent pati susilikviduotų, bet kas gi savo noru atsisakys kad ir ne didžiausios, bet stabiliai mokamos valdiškos algos, šilto kabineto ir gražaus pareigų pavadinimo. Kai nėra tikros lyderystės ir aiškios vizijos, kuria kryptimi vietos politikai nori mus nuvesti, neišgelbės nei tiesioginiai merų rinkimai, nei mielos nuotraukos valdiškose feisbuko paskyrose.

2021-ieji buvo ypač palankūs nieko nenorintiems veikti – kone pusę metų pragyvenome COVID-19 karantine, o visokios išmokos baigėsi tik rudeniop, per patį lepeškų dygimą. Kam teko per pandemiją dirbti valstybės tarnyboje, tie dar ilgai prisimins nuotolinio darbo malonumus, kai algą mokėjo beveik už atostogavimą, retkarčiais pasiplepant per ZOOM‘ą.

Premjerė Ingrida Šimonytė šios savaitės pradžioje užsiminė, kad plintant koronaviruso omikron atmainai gali prireikti dar vieno „trumpo ir griežto“ karantino. Antai Vakarų Europos šalys per pačias šventes užsidarė, o pas mus viskas vėluoja porą savaičių. O kad užsikrėtimų skaičiai ir lovų užimtumas reanimacijoje iš tikrųjų augs, nesunku įsivaizduoti bet kuriam liaudies epidemiologui, paskaičiusiam pranešimus, kaip omikronas plinta Europoje ir JAV. Todėl maždaug nuo antrosios sausio savaitės kelionių ir gyvų susitikimų jau dėl visa ko neplanuoju. Šaldiklis prikrautas maisto atsargų, kruopose dar neapsigyveno maistinės kandys, vištos, nors ir nenoriai, bet vis tiek deda kiaušinius, tai, galima sakyti, kad trečiajam karantinui jau pasiruošiau. Juo labiau kad du kartus jį išgyvenus tolimesni uždarymai ir atidarymai tampa įprasta rutina.

Paklausčiau, ar ir jūs laukiate naujo karantino, bet nuogąstauju, kad nemaža dalis skaitytojų gali suplėšyti laikraštį nė nebaigę skaityti. Juos norėčiau paguosti, kad visų veiklų uždarymas mėnesiui dar nėra blogiausia, kas mūsų gali laukti 2022 metais. Pabandykim bent išvardinti.

Pradėsiu nuo karo, kuriam Rusija jau beveik pasirengusi, sutelkė armiją prie Ukrainos sienos ir paskelbė ultimatumą Jungtinėms Amerikos Valstijoms bei NATO. Iki sausio 12 d., kai numatytas Rusijos ir NATO atstovų susitikimas, tikriausiai bus tik kurstoma įtampa, bet tikri karo veiksmai dar neprasidės. Bet sausio pabaigoje – vasario pradžioje tankai gali pajudėti. Tik Ukrainos kariuomenė jau nėra tokia bejėgė, kaip buvo 2014-2015 m., Vakarai pasiruošę smogti visą Rusijos ekonomiką sunaikinsiančiomis sankcijomis, kokių šiuolaikinis pasaulis dar nematė.

Mes patys, net ir gyvendami itin jautrioje vietoje, teisiai ant vadinamojo Suvalkų koridoriaus, tiesioginių karo baisybių tikriausiai nepatirsime. Tačiau galime sulaukti dabar jau tikrų, o ne buvusio Baltarusijos prezidento tyčia mums parūpintų pabėgėlių. O kai visai netoli griaudėja patrankos, nutyla ne tik mūzos. Todėl gerovės valstybės vizijas ilgam tektų padėti į apatinį stalčių.

Labiau už karą 2022-aisiais tikėtina nauja pasaulio ekonomikos krizė, kuri prasidės nuo Kinijos nekilnojamojo turto burbulo sprogimo. Kol kas vienpartinė Kinijos Liaudies Respublikos valdžia griežta cenzūra dar sugeba išlaikyti šiokią tokią stabilumo iliuziją, nors net ir oficialūs ekonomikos augimo bei gyventojų gimstamumo skaičiai signalizuoja apie kieto nusileidimo scenarijų. Kinijos rinkai dirbę pramonininkai gruodžio pabaigoje gąsdino, esą už neklusnumą Kinijos komunistų valdžia gali nubausti Lietuvą, bet jau labai greitai džiaugsis tie, kas mažiausiai turėjo reikalų su Rytų drakonu molinėmis kojomis.

Lazdijų verslų nuo 2022 m. vasario laukia naujas išbandymas, kai Lenkijoje bus pradėtas taikyti nulinis pridėtinės vertės mokesčio tarifas maistui bei degalams. Jeigu dabar į Seinus, Suvalkus ar bent į visiems žinomo lietuviško prekės ženklo parduotuvę anapus sienos važiuoja tik patys taupiausi lazdijiečiai, tai po mėnesio pajudės visa Dzūkija. Neįsivaizduoju, kaip pavyks išgyventi mūsų krašto parduotuvėms ir degalinėms. O tai reiškia, kad ne vienam jų darbuotojui gali grėsti atleidimas ir bedarbio dalia, o gal ir išvykimas iš tėviškės, nes susirasti naują darbą buvusiai parduotuvės kasininkei ar krovikui savame rajone nebus itin lengva. Lazdijų krašto verslus išgelbėtų nebent toks sutapimas, kad būtent tą pusmetį, kai lenkai taikys mažesnius mokesčius, dėl omikrono užsikrėtimų bangos būtų ribojamos kelionės į kaimyninę šalį. I. Šimonytės „trumpo ir griežto“ karantino pusmečiui neužteks, nebent lenkai užsidarytų nuo mūsų ilgesniam laikui.

Nuo Naujųjų metų gerokai padidintos pensijos, minimali mėnesio alga ir valstybės tarnautojų darbo užmokestis drauge su mažesnėmis maisto bei degalų kainomis Lenkijos parduotuvėse leistų Lazdijų krašto žmonėms bent trumpam pajusti šiokį tokį gyvenimo kokybės gerėjimą. O jei dar Lenkijos pinigų kursas, kaip prognozuoja lenkų ekonomistai, persiris per simbolinę 5 zlotų už eurą ribą, tai nuvažiavę į Seinų „Biedronką“ būsime karaliai. Kur nors ten, stumdami kaupinus dešrų ir gėrimų vežimėlius, kitąmet tikrai pasimatysime. Su Naujais.   

Romas Sadauskas-Kvietkevičius (,,Lazdijų žvaigždė", 2021-12-31)
Š. Mažeikos nuotr.