D. Barauskienė: užmušta vaikystė. O įstatymas, draudžiantis užmušinėti, atidėtas. Kas kaltas?

Pamenu, prieš keletą metų dariau tokį žurnalistinį tyrimą – apie vaikų auklėjimą diržu. Kalbinau įvairaus amžiaus žmones, įvairių tarnybų specialistus. Dauguma jų tuomet apie savo patirtis išsamiai pasakojo, tačiau nenorėjo, kad jų pavardės būtų skelbiamos spaudoje. Vieni – dėl to, jog net ir po daugelio metų  gėdijosi prisipažinti, kad vaikystėje, net ir gerose šeimose auginami, jie buvo auklėjami diržu iki ilgai negyjančių kraujosruvų ant rankų, kojų. Kiti – todėl, kad patys buvo tie smurtautojai, kurių namuose diržas buvo pakabintas pačioje garbingiausioje, matomiausioje namų vietoje, ant sienos. Ir vaikams prie jo nevalia buvo net prisiliesti. Nors tuomet jie sakė šventai tikį, jog diržas namuose – vienintelė teisinga auklėjimo priemonė, kurios neparagavęs vaikas niekuomet neužaugs doru žmogumi, patys bijojo viešintis. Ko gero, giliai širdyje jautėsi nekaip...
Šiandien, kai visa Lietuva jau keletą dienų tik ir tekalba apie patėvio ir motinos mirtinai užmuštą keturmetį berniuką, tie mano anksčiau kalbinti žmonės šiandien visai nenorėtų su manimi kalbėtis. Nes mes tik dabar, tik įvykus tokiam baisumui, suvokiame, jog mušti savo vaikus net ir tada, kai „yra už ką“, nėra labai teisinga. Dar daugiau – tai yra  gėda ir nusikaltimas. Ar pagalvojote kada nors, kad du susipešę kaimynai, šokiuose apsistumdę jaunuoliai ar gerokai vienas kitą pritalžę sutuoktiniai po to dažnai savo santykius aiškinasi teismuose. Ir kaltininkai yra teisiami. Jie gauna laisvės atėmimo bausmes. O už bejėgių, beginklių vaikų kankinimą atsiperkama viešųjų darbų arba piniginėmis nuobaudomis. Tiesa, būna kitaip. Jei tuos vaikus užmuša, pasmaugia, užkasa...
Baisiausia šiandien klausytis, kaip visos tarnybos, kalbinamos žurnalistų, vieningai ginasi ir vieni kitiems meta kaltinimus dėl to, kas atsakingas, kad vaiką keletą mėnesių akivaizdžiai kankinę tėvai nebuvo laiku sustabdyti. Net kaltina darželio, kurį lankė užmuštas berniukas, auklėtoją, kuri vienintelė dar lapkričio mėnesį bandė kelti viešumon žiaurių vaiko augintojų elgesį. Netgi informavo apie tai darželio vedėją. Ir Kėdainių rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnyba apie tai žinojo, net prokuratūra tą įvykį tyrė. Bet... Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai įrodymų. Didelę „kompetenciją“ ir įstatymų žinias pademonstravo užmušto vaiko pasakojimus darželyje savo auklėtojai apie tai, kad yra mušamas, žurnalistams komentavusi Kėdainių darželio „Vaikystė“ vedėja. Ji nurodė, jog keturmečiu vaiku, kai šis skųsdavosi, negalima buvo tikėti, nes... apie smurtą buvo pasakojama privačiame pokalbyje. Tarsi tas keturmetis pats būtų galėjęs kreiptis į policiją.  
Ikiteisminis tyrimas baigėsi vos prasidėjęs, per daug nesigilinant. Kaip ir daugeliu kitų, dabar viešumon kylančių vaikų mušimo, kankinimo, marinimo badu atvejų. Bene pilietiškiausias šiuo keturmečio Mato žūties nuo tėvų rankos atveju pasirodė besąs Kauno klinikinės ligoninės Vaikų klinikos vedėjas Rimantas Kėvalas, kuris ne tik drąsiai klojo ligoninėje apsilankiusiems žurnalistams apie tokius jo dažnai matomus žiaurumus, bet netgi pats atvyko į LRT rengiamą laidą „Teisė žinoti“, kad išsakytų savo – ne vien gydytojo, bet ir Lietuvos piliečio poziciją bei galimus problemos sprendimo būdus. Pasak jo, kasmet apie 100 vaikų, net  kūdikių atvežami į  jo vadovaujamą skyrių iš įvairių Lietuvos vietų su aiškiomis sumušimo, kitokio sužalojimo žymėmis. Jos aiškiai byloja, jog vaikas tik­rai nei gatvėje griūdamas, nei nuo laiptų krisdamas taip susimušti negalėjo. Tačiau tie atvejai, gydytojų specialistų išvados, pasirodo, yra niekinės. Nors, kaip dabar aiškėja, yra ne vienas įstatymas, įpareigojantis bausti už žiaurų elgesį su vaiku, už jo orumo žeminimą, prokurorams vis pritrūksta įkalčių. Taip kalbėjo ir gydytojas. Dar jis sakė, jog visi šie sumušti ir net visam gyvenimui suluošinti, invalidais dėl tėvų elgesio tapę vaikai po gydymo, o siaube, vėl yra grąžinami į tas pačias šeimas. Negana to, tos šeimos vėliau net nemažus pinigus už vaiko neįgalumą gauna. Užuot patys įstatymu būtų įpareigoti už brangiai kainavusį vaiko gydymą sumokėti Ligonių kasai.
Tik dabar Lietuvoje pradėta kalbėti apie tai, jog reikia įvesti budėjimą ištisą parą ne tik policijai, bet ir įvairių, už vaikų saugumą atsakingų institucijų darbuotojams. Ar jis veiktų, ar pasiteisintų? Akivaizdžiausias to įrodymas yra mūsų rajono savivaldybės pavyzdys. Ji ypatingos vaikų apsaugos priemonių ėmėsi lygiai prieš metus, kai įvyko kita žiauri tragedija – Kėdainių rajone į šulinį tėvo buvo įmesti du mažamečiai vaikai. Tuomet ir buvo nustatytas Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojų budėjimo ištisą parą grafikas, įvesta vaikų informavimo telefonu linija, kuria taip pat galima skambinti ištisą parą, o skambučiai keliauja tiesiai budinčiam  Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojui. Kaip šiandien komentuoja šio skyriaus vedėja Daiva Gorochovenkienė, per praėjusius metus, kai buvo sustiprintas vaikų priežiūros „režimas“, iš šeimų dėl nepriežiūros, dėl girtaujančių tėvų buvo paimti ir laikinajai globai į Lazdijų ligoninę arba vaikams artimiems žmonėms – tetoms, dėdėms, močiutėms, kaimynams – atiduoti net 110 vaikų, kai per 2015 metus – „tik“ 50. Vedėja sakė, jog skyriaus dėmesio centre iš viso yra 295 vaikai iš beveik 100 socialinės rizikos šeimų. Pasak D. Gorochovenkienės, tiriant šį, o ir kitus žiauraus elgesio su vaikais atvejus, prasideda kaltų institucijų, atsakingų asmenų paieškos. Žinoma, institucijų nesusikalbėjimo taip pat yra. Tačiau pirmiausia net įstatymiškai turi būti nustatyta žalojamo ar kitaip skriaudžiamo vaiko artimųjų atsakomybė. Ne tik  tėvų, bet ir kitų giminaičių, senelių, kurie žino apie smurtą šeimoje, tačiau tai slepia, neva saugodami „gerą“ šeimos vardą. To smurto, pasak vedėjos, yra įvairių socialinių grupių šeimose. Ne tik apleistose, girtaujančiose. Ir visos vienodai stengiasi smurtaujančius savo artimuosius pridengti, netgi pulti darbuotojus, kai šie domisi. Grasinti jiems, kad skųsis, kad vaiką pasiims iš darželio arba iš tos grupės. Juk taip buvo ir žuvusio Matuko istorijoje: sužinojusi, kad auklėtojos domisi jos anūko mėlynėmis bei gumbais, auklėtojoms grasinti puolė jo močiutė, pati, beje, kažkada dirbusi šiame darželyje. O Mato tėvų kaimynai, taip noriai šiandien kalbantys su žurnalistais, taip atvirai dėstantys, jog girdėjo, kaip muša vaiką, bet nėjo ginti, nes su durnais nenorėjo prasidėti? Jie nejaučia jokio sąžinės graužimo, kad savo nebyliu tylėjimu yra dalinai kalti. Kaip nėra kaltas ir Seimas, simboliška – lygiai prieš 10 dienų iki  Matuko mirties atidėjęs įstatymo, draudžiančio bet kokį smurtą prieš vaikus – emocinį, fizinį, seksualinį, svarstymą. Iki pavasario. Tik ar neteks šįkart prie jo grįžti skubos tvarka?
Ar jūs nešiojatės kokią sielos žaizdelę dėl to, jog patys buvote mušami?  Aš – nešiojuosi. Ir mano vaikai, didelei mano gėdai, nešiojasi. Gaila, kad tas suvokimas ateina taip pavėluotai. Todėl savo artimiems žmonėms, draugams visuomet sakau – tik nemuškit savo vaikų. Nei diržu, nei ranka per užpakalį, nes kiek­vienas kirtis palieka tokius randus, kurių vėliau jokiais gerais savo darbais, jokia atgaila iš jų pasąmonės neištrinsi.
Danguolė Barauskienė, žurnalistė

Autoriaus nuotrauka: 

Komentarai

Teisi,Danguole,esi,visiems mums gėda,gavusims į kailį,skaudu prisiminti,kai savo vaikus auklėjome patampydami ausis,kupron suduodami, pagalvoju,kodėl taip elgėmės,mylėdami savo atžalas buvo toks įvykis-žiemos vakarą du sūnūs grįžinėjo iš meno mokyklos,iššokę iš autobuso,sniego gniūžte metė į pravažiuojantį automobilį,tą automobilį vairavo policininkas,jis sustojo ir ėmė vytis vaikus,10-ies ir 8- ių metų amžiaus,vijosi laukais,šokinėdami per griovius,kol sugavo,atvedė mums tėvams ir pareikalavo,kad juos sumuštume,nubaustume,neatmenu,kaip sukausi iš nemalonios padėties,bet pykau,nemušiau,aiškinau ir gailėjau savo vaikų,kad tamsoje mano vaikus vaikėsi nepažįstamas vyras,policininkas,juos pergąsdinęs,kad grįžo jie šlapi,išsivolioję sniege,kad jautėsi nusikaltėliais,kad klausėsi piktų policininko grąsinimų,štai taip,tėvai buvo spaudžiami aplinkinių,kad vaikui įkrėstų beržinės košės už tą ar aną nusižengimą

Aš prisimenu labai gražią Raimundo Paulo dainą mamai, kurioje yra žodžiai "išsilaušiu pats rykštelę". Šią dainą atliko Virgilijus Noreika ir berniukų choras "Ažuoliukas". Smetoniškos Lietuvos mokyklose buvo priimtina vaikus bausti fizinėmis bausmėmis. Šeimose rykštelė išlepusius vaikus anuomet "pagydydavo " nuo nuomirinio. Psichologų taigi nebuvo, o pinigų daktarams - tuo labiau. Vaikų šeimose augdavo daug. O labiausiai vaikai buvo auklėjami darbu. Dabar viskas kitaip... O kas dėsis toliau?

taip auklėjo vaikus darbu, atsakomybės jausmu ir malda Dievui. Tikrai buvom dvasingesni ir dievobaimingi.