R. Sadauskas-Kvietkevičius: kaip išmokti gyventi teroristinės valstybės pasienyje?

Vasarą pasitinkame ne tik sparčiai mažėjančių užsikrėtimų koronavirusu skaičių, bet ir iki šiol neregėtos politinės įtampos su kaimynine Baltarusija sąlygomis. Tik nesakykite, kad mums čia, Lietuvos pakraštyje, visi tie lėktuvų pagrobimai ir sankcijos Lukašenkos režimui yra tolimi ir neaktualūs tarsi uraganai Karibuose. Juk būtent Lazdijų rajone, Maros upės viduryje, susikerta trijų valstybių – Baltarusijos, Lenkijos ir Lietuvos – sienos.
„Jei esate Baltarusijoje, grįžkite kuo greičiau“, – ragino šios savaitės pradžioje mūsų šalies Užsienio reikalų ministerija. Ir klystate, jeigu manote, kad Baltarusijos KGB įdomūs tik protestų prieš Aleksandro Lukašenkos režimą organizatoriai, o jūs, nuvažiavę pasidairyti į Gardiną ir pakeliui pigesnių rūkalų bei kuro parsivežti, nė kiek nerizikuojate.
Dar prieš visus protestus, Laisvės kelią ir aną vasarą suklastotus Baltarusijos prezidento rinkimus reguliariai per sieną apsipirkti važinėjęs druskininkietis man pasakojo, ką patyrė vienos tokios kelionės metu. Kertant Raigardo–Privalkos kelio pasienio postą iš Baltarusijos pusės, baltarusių pasieniečiai pasivėdėjo jį į atskirą kabinetą, kur jau laukė civiliais rūbais vilkintys saugumiečiai. Vyras pasakojo sulaukęs klausimų, ar dar bendrauja su buvusiais kolegomis iš darbo Valstybės sienos apsaugos tarnyboje laikų. Jam pasiūlyta sudaryti išskirtines sąlygas išvengti kruopštesnių muitinės patikrų už tai, kad pasidomės kai kurių asmenų privataus gyvenimo aplinkybėmis ir perduos tas žinias. Atsisakymo bendradarbiauti atveju keliautojo automobilyje galėtų būti surasta kokių nors draudžiamų gabenti medžiagų, už kurias grėstų ilgi laisvės atėmimo metai.
Druskininkiečiui pasisekė, kad dar dirbdamas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje buvo apmokytas, kaip elgtis tokioje situacijoje. Jis tarsi nenorom sutiko su verbuotojų pasiūlymais, bet grįžęs į Lietuvą iškart pranešė apie įvykį Valstybės saugumo departamento pareigūnams. Ir daugiau į kaimyninę šalį nevažiuoja, sako, geriau tuos pinigus, kuriuos gaudavo už parsivežtas cigaretes bei kurą, uždirbs statybose, bet nerizikuos sulaukti senatvės baltarusiškame kalėjime.
„Vieša paslaptis, kad Vilnius jau seniai tapo Lukašenkos saugumiečių „poilsio“ vieta, kur nuolat sekami Baltarusijos ir Lietuvos demokratijos aktyvistai ir kur Lukašenkos šnipai dirba ir Kremliaus labui. Keista, kad mes iki šiol nematome suimtų Lukašenkos kagėbistų Lietuvoje, kurių čia yra veikiausiai daug ir jie seka ne tik S. Cichanouskajos koordinacinį komitetą, bet ir Lietuvos piliečius, aktyviai remiančius Baltarusijos demokratinį sąjūdį“, – rašė LRT portale VDU profesorius Gintautas Mažeikis.
Ir ne tik Vilnius, į Lukašenkos administracijos valdomą Druskininkų sanatoriją „Belorus“ dešimtmečiais važiavo toli gražu ne tik neįgalūs vaikai. Tarp komerciniais vadinamų „ligonių“ išsiskirdavo sportiškos išvaizdos ir kariškų manierų vyrai, dažniausiai atvykstantys po du, bet tikrai ne todėl, kad ieškotų tolerantiškesnės už gimtinę vietos parko takeliais susikabinus už rankų pasivaikščioti.
Apie tokių „poilsiautojų“ bandymus verbuoti iš Lenkijos atvykusius kurorto svečius ne kartą yra pranešę lenkų specialiosios tarnybos, būta netgi sulaikytų ir Lenkijai perduotų Baltarusijos KGB agentų. O dabar iš naujo pagalvokite: ar Lukašenkos sanatorijos darbuotojų maršas į Vilnių, reikalaujant naikinti sankcijas, nebuvo panašus į dar vieną Baltarusijos KGB operaciją?
Besistebintiems, kodėl Minsko oro uoste iš ten nutupdyto „Ryanair“ lėktuvo pagrobtas žurnalistas Romanas Protasevičius perskaitė prieš kamerą viską, ko iš jo norėjo Lukašenkos KGB, siūlyčiau susirasti ir perskaityti aprašymus, ką patyrė NKVD tardomas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Nemanykite, kad per tą laiką NKVD/KGB labai pasikeitė. Tik internetu išmoko naudotis.
Nemanykite, kad už jį esate gudresnis ar kantresnis. Aš nesu, todėl tikriausiai prisipažinčiau, ko tik norėtų tyrėjai. Ir dar apie savo vaidmenį organizuojant perversmą Mianmare papasakočiau, jei tik reikėtų. Svarbiausia tais prisipažinimais nepakenkti kitiems – viską versti ant mirusių arba pabėgusių į užsienį. Arba prisiimti sau.
Lietuvos partizanai susitardavo, jog pakliuvę į nelaisvę stengsis ištempti bent tris paras nieko nepasakodami arba pasakodami netiesą. Per tą laiką likusieji laisvėje spėdavo pakeisti žeminės vietą, įspėti galinčius nukentėti suimtojo ryšininkus. Jie aiškiai suvokė, kad nepalaužiamų nėra, o kankinimu galima išgauti viską.
Gyvenimas teroristinės valstybės pasienyje turi savito žavesio ir primena filmus apie Šaltojo karo laikų Vakarų Berlyną arba senąsias agento 007 serijas. Nenustebsiu, jeigu kartą Baltarusija arba pati Rusija nutupdys kur nors lėktuvą, kuriuo skris Sausio 13-osios bylą nagrinėję teisėjai – jiems ten bylos jau iškeltos, tai belieka sučiupti.
Pasirinkimas sąmoningai nesidomėti, kas vyksta mūsų aplinkoje, tikintis taip apsaugoti savo privatų pasaulėlį, mūsų senelių kartai baigėsi neplanuotomis kelionėmis į Sibirą arba Aušvicą. Ir neturinčiu jokio atsakymo klausimu: už ką man taip nutiko? Prielaida, kad geram žmogui, nesikišančiam į svetimus reikalus ir politiką, nieko blogo šiame gyvenime nenutiks, tėra naivi iliuzija. Nekaltųjų kaulai dūla duobėse prie Seirijų ir Lazdijų. Gal tuomet prasmingiau gyventi sąmoningai žinant aiškią ribą tarp blogio ir gėrio, laisvės ir pavergimo, savos valstybės bei jos sąjungininkų ir ūsuoto kraugerio režimo, nuo kurio melų net „Hamas“ teroristai susigėdę atsiribojo.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius
Š.Mažeikos nuotr.