Konkursas „Mažasis ūkininkas“ parodė: jo dalyviai – azartiški ir skaitmenines technologijas įvaldę žmonės

Šią savaitę baigėsi rajono savivaldybės organizuotas nuotraukų konkursas „Mažasis ūkininkas“. Dar prieš skelbiant konkursą buvo planuojama, kad nugalėtojai – mažieji ūkininkai, kurių nuotraukos, įdėtos feisbuke, Lazdijų rajono savivaldybės paskyroje, surinks daugiausia „patinka“, bus apdovanoti tradicinės ūkininkų šventės, kuri organizuojama kiekvienų metų lapkričio mėnesį, metu. Deja, šią, kaip ir kitas gražias šventes, nušlavė karantinas. Tačiau pažadas duotas ir mažieji ūkininkai-nugalėtojai, kaip buvo skelbta, bus apdovanoti.
Apie sumanymą organizuoti tokį originalų ir nuotaikingą konkursą, ar noriai tėvai dalijosi savo atžalų nuotraukomis, kaip konkurso nugalėtojui Jonui pavyko surinkti tokį rekordinį kiekį – 3 610 patiktukų, „Lazdijų žvaigždė“ paprašė papasakoti konkurso sumanytoją ir organizatorę, rajono savivaldybės administracijos Kaimo ir žemės ūkio plėtros skyriaus vedėją Jurgitą Gudeliauskaitę.
– Sakykite, kaip kilo sumanymas surengti tokį konkursą. Kodėl būtent mažųjų ūkininkų, o ne ūkininkaujančių tėvelių ar senelių. Ir kodėl feisbuke? Juk sakoma, kad dauguma ūkininkų socialiniais tinklais nesinaudoja, nes neturi tam laiko.
– Idėja kilo su savivaldybės mere Ausma Miškiniene aptariant renginio „Metų ūkis“ konkurso organizavimą. Tuomet kažkaip spontaniškai kilo mintis. Ją merei išsakiau, sulaukiau pritarimo. Esu mačiusi daug gražių ūkininkaujančių vaikų nuotraukų ir internete, ir pas draugus, pažįstamus. Jose – begalinis ir nuoširdus vaiko džiaugsmas, kad gali pats kažką padaryti – išrauti morką, palesinti vištas, pasėdėti prie traktoriaus vairo... Taip tie mažieji ir mokomi, pratinami prie kasdienio tėvų darbo. Vaikai – tai tėvų pasididžiavimas. Ir kurie tik turėjo galimybę, nuotraukas atsiuntė. Savo nuotraukų nė trečdalio tiek nebūtų atsiuntę – jiems tai būtų atrodę nesolidu, nerimta. Būtų reikėję specialiai fotografuotis, pozuoti, patys suprantate – kiekvienas nori atrodyti gražiai, tvarkingai. O kaimo darbuose ne visuomet sekasi tokiems būti. Tačiau vaikai gražūs, fotogeniški visada, nors ir purvini iki ausų būtų...
O nuomonė, kad ūkininkai socialiniais tinklais nesinaudoja, pasenusi. Dar ir kaip naudojasi – jei savo paskyrų neturi, tai vaikai, anūkai parodo, pakomentuoja. Tokių, kurie dėl amžiaus nesinaudotų, jau mažai belikę. Jei tėveliai nesinaudoja, tai naudojasi mamytės – jos dažnai ne tik ūkininkauja, bet ir turi darbą kokioje nors įstaigoje, kur feisbukas yra vienas iš darbo įrankių. Pagaliau per feisbuką informacija taip greitai sklinda, kad jokia salėje surengta paroda nė dešimtadalio tiek žiūrovų nebūtų sulaukusi, kiek sulaukė mūsiškė. Tai ir komunikacinis triukas – prikviesti į savivaldybės feisbuką kuo daugiau skaitytojų, kad jie įprastų čia ieškoti svarbios informacijos, sužinotų, kas naujo savivaldybėje. Tai pasiteisino – šis konkursas savivaldybės paskyroje feisbuke pritraukė apie tūkstantį naujų lankytojų.
– Sakykite, ar jau pranešėte nugalėtojų tėvams džiugias žinias? Kaip jas pasitiko? Ar tikrai visi  mažieji ūkininkai yra mūsų rajono gyventojai, o ne pas senelius atvykstantys vasaroti anūkai?
– Visi mažieji ūkininkai tikrai yra iš mūsų rajono. Tėvai ar seneliai siuntė vaikų nuotraukas, todėl pagal kontaktus nesunku atsirinkti – juk mūsų rajonas mažas, vieni kitus gerai pažįstame. Pagaliau ir vasarą kaime dirbančių anūkų niekas nedraudė siųsti. Konkurso tikslas buvo skatinti vaikus pamėgti žemės ūkio darbus. Su dauguma nugalėtojų tėvų jau bendravau. Štai konkurso nugalėtojo Jono mama pasakojo, kad vaikui žemės ūkio darbai nuo mažens patinka. Jis net nenori eiti į darželį – mieliau liktų ūkininkauti. Tai akcentavo dauguma mano šnekintų tėvų. Nauja patirtis vaikui visuomet labai įdomi, svarbu, kad tėvai turėtų kantrybės juos mokyti, aiškinti, o ne vytų šalin.
– Ar sunkiai pavyko prikalbinti tėvus dalyvauti konkurse, prašyti, kad atsiųstų savo vaikų nuotraukas? Kiek dalyvių sulaukėte?
– Tai kad prašyti ir įkalbinėti net nereikėjo – pirmosios nuotraukos feisbuke sukurtame mūsų albume pasirodė ir paskatino tai daryti kitus. Per dvi pirmąsias savaites visos nuotraukos ir suplaukė, tėveliai negailėjo savo poilsio valandų, siųsdavo net vėlai vakare. Rajono gyventojai, net tie, kurie nuotraukų nesiuntė, buvo šiame konkurse labai aktyvūs: dalijosi nuotraukomis, kvietė balsuoti ne tik už savo vaikus, bet ir už anūkus, giminaičius, kaimynus, skambino telefonais, rašė žinutes messenger‘yje. Iš viso gavome 90 nuotraukų, bet dalyvių – truputį mažiau, nes kai kurie tėveliai atsiuntė po dvi ar tris nuotraukas. Šio dalyko neanalizavome – skaičiuodami patiktukus žiūrėjome, kiek kuri nuotrauka jų surinko.
– Tai kaipgi pavyko Jonui surinkti tiek daug – net 3 610 patiktukų? Atrodo, neįmanoma tiek balsų kaime gyvenančiam vaikui gauti...
– Ne tik už Joną, bet ir už kitus vaikus, gavusius per tūkstantį ar kelis šimtus balsų, labai stengėsi jų tėveliai. Apie tai jau minėjau. Na, o jei jie dar turi draugų, kurių draugai feisbuke tūkstančiais skaičiuojami, tai viskas labai paprasta.
– O jūsų pačios vaikai konkurse ar dalyvavo? Juk konkurso nuostatai savivaldybėje dirbančių tėvų vaikų nuotraukų siųsti nedraudė.
– Mano vaikai tikrai nedalyvavo. Be to, nepasidaviau pagundai ir nepaspaudžiau nė vieno „patinka“. Nenoriu, kad aš, kaip konkurso organizatorė, būčiau įtarinėjama, kad kažką remiu, proteguoju. Balsuojančiųjų ir taip buvo pakankamai.
– Gal išduosite paslaptį apie tą siurprizą, kurį gaus nugalėtojas? O kokios tos saldžiosios ūkininkės Agnės Juknevičienės dovanos, apie kurias viešojoje erdvėje jau minėjote? Juk Agnė – ekologiško ūkio savininkė...
– Na, siurprizo paslapties tai neišduosiu. Tegul iki pabaigos jis ir lieka siurprizas. Kai jį nuvešime ir įteiksime nugalėtojui, tuomet ir parašysime. O A. Juknevičienės saldžiosios dovanos – tai liofilizuotos (itin žemoje temperatūroje išdžiovintos) uogos ir vaisiai, visiškai natūralūs ir be jokio cukraus. Agnė neseniai įsigijo liofilizavimo įrangą, jau kitais metais teiks tokią paslaugą. O apdovanoti vaikus nugalėtojus pati pasisiūlė, kai vieno pokalbio metu išsitariau, kad ieškau dovanų vaikams. Džiugu, kad yra tokių žmonių: Agnė savo nuoširdžia parama savivaldybę jau nebe pirmą kartą maloniai nustebina.
– Dėkojame už atsakymus ir linkime malonių susitikimų su konkurso nugalėtojais.

Dalė Vailionytė, „Lazdijų žvaigždė“