Po karantino – vasara. Arba padėka Lazdijų socialinių paslaugų centrui už mamos globojimą

Puiku būtų  kuo greičiau pamiršti karantiną su visais jo suvaržymais, sunkius ligoninių, slaugos ir globos namų pacientų bei jų artimųjų išgyvenimus dėl ilgalaikės atskirties. Ne ką lengvesnė ir šių įstaigų darbuotojams tekusi emocinė našta – visų pirma atsakomybė už savo pačių saugumą, globotinių sveikatą ir gyvybę.
...Spaudžiu skambutį prie VšĮ Lazdijų socialinių paslaugų centro durų su stambiu šriftu išrašyta informacija lankytojams – tokiems kaip aš, nuo kovo pradžios tik telefonu lankiusiai iš lovos nepasikeliančią mamą. Vestibiulyje – temperatūros matavimas filmavimo kamerų „akivaizdoje“, dezinfekavimas, registravimas, instruktavimas apie saugų atstumą ir leidžiamą 15 min. lankymo laiką.
Atrodo žiauriai, ypač prisiklausius visokiausių teisių gynėjų balsų apie vyresnių žmonių diskriminaciją, bereikalingus ribojimus, asmens laisvių varžymą... Bet jeigu šios pirštinėtos ir kaukėtos mane pasirašytinai „apdorojančios“ darbuotojos leistų man įnešti į patalpas užkratą (pasigautą kad ir autobuse) ir apdovanoti juo čia globojamus jūsų tėvus ar artimuosius? Turbūt tada laisvo bendravimo pasiilgusiųjų balsuose skambėtų daug rūstesni kaltinimai – ne man, o tiems patiems Globos namų vadovams, darbuotojams.
O dabar apie juos, ilgus karantino mėnesius tyliai ir kantriai dirbusius ne viruso plitimo ar gydymo židiniuose ir padariusiems viską, kad globos namai tokiu židiniu netaptų. Tai tebedarančius ir šiandien. Lyg ir nuslūgus emocinei įtampai dėl akivaizdaus susirgimo pavojaus, nemažėja fizinis krūvis ir nuovargis. Tik pamėginkit su kauke, kai pavėsyje +32C, pabėgioti per du aukštus, laiku pasodinti, paguldyti, pamaitinti... Negaliu čia nei išvardinti, nei atskirai paminėti visų darbuotojų, mamos vadinamų sesutėmis ir atskiriamų nebent pagal uniformos spalvą. Nes visos su dideliu atidumu ir kantrybe dieną naktį apibėgioja ir sužiūri kiekvieną realų poreikį ar tik pasivaidenusią bėdą, nuramina, nušnekina, apklosto ir apglosto. „Kaip vaikus,“ – silpniausių globotinių priežiūrą apibendrina Globos namų vadovė Marija Mizerienė.
Derinant pastangas su Centro direktore Jolanta Marcinkiene, tarp neatidėliotinų organizacinių ir administracinių „karantininių“ darbų gausybės stebėtinai greitai ir sklandžiai atsiranda sprendimai, liečiantys individualius globotinių poreikius: „konsiliumai“ su Centro medikėmis ar susitarimai su šalies gydymo įstaigomis dėl paaštrėjusių senų negalavimų ir ligų. Pagyvenusiems žmonėms itin svarbus maitinimas, nuolat koreguojamas atsižvelgiant į besikeičiančią sveikatos būklę, kartais netgi į keisčiausius įpročius ar įgeidžius.
Turint nemenką „valdiškų“ įstaigų pažinimo patirtį nesunku pastebėti, kad antrą dešimtmetį įpusėjęs Centras socialinių paslaugų gausa ir įvairove, jų pritaikymu labai skirtingų poreikių žmonėms, veiklos organizavimo lankstumu, įrangos modernumu, buities sąlygų patogumu gali drąsiai varžytis su naujesnėmis aplinkinių savivaldybių ir netgi privačiomis globos įstaigomis. O ir nuo viruso apsiginti lazdijiečiams pavyko geriau negu daugeliui šalyje garsių įstaigų.
Atsargiai, apgalvotai ir kruopščiai planuojant grįžta ankstesnio Globos namų gyvenimo įvairovė: kunigėlio apsilankymai ir maldos valandos, socialinės veiklos pratybos, laisvalaikio užsiėmimai,  skamba vardinių ir gimtadienių sveikinimai. Gyventojų tarybos pirmininkė Ada Čepononytė vėl prisimins šventinių renginių vedėjos vaidmenį, bendruomenės susirinkimų organizatorės pareigas. Šviesiuose, jaukiuose kambariuose, pavėsinėje ir sodelyje laukia ilga, šilta vasara...
Nekalbėkime bent kol kas apie antrąją ar trečiąją pandemijos bangą. Apie tai nuolat galvoja kaukėmis ir pirštinėmis tebesidabinantis Globos namų personalas. Patikimai ir užtikrintai saugantis šituos šiltus namus, ramias jų gyventojų dienas.
Virginija Margelytė, Alytus

„Lazdijų reklama“