A. Mikelionis: konservatorių vadovybė Lazdijų pavyzdžiu griauna Palangos skyrių

Sakoma, kad istorija mėgsta kartotis. Būna, kad apima vadinamasis deja vu jausmas, kai matydamas kokį nors dabarties įvykį niekaip negali atsikratyti pojūčio, kad kažką panašaus ar net identiško praeityje jau teko stebėti ar matyti.
Lazdijų savivaldos istorijoje stipriausiu kažkada buvo galima pavadinti konservatorių skyrių, vadovaujamą ne vieną kartą meru buvusio A. Margelio. Konservatoriai su minimu politiku laimėjo ne vienus Lazdijų savivaldos rinkimus ir ilgai buvo Lazdijų rajono valdžioje. Lazdijų konservatorių skyrius ilgą laiką buvo vienas gausiausių respublikoje, jeigu ne gausiausias. Tuomet vyravo puikūs Lazdijų rajono konservatorių santykiai su respublikine konservatorių valdžia. Bet prieš kelerius metus, kai vyko Lietuvos konservatorių partijos pirmininko rinkimai, Lazdijų rajono konservatorių skyrius nutarė paremti ne iš viršaus nuleistą jaunojo G. Lansbergio kandidatūrą, o itin patyrusią I. Degutienę. Gabrielius, kaip itin jaunas, nepatyręs ir labai ambicingas politikas, negalėjo to Lazdijų konservatorių skyriui atleisti ir pradėjo imtis įvairių žygių, kaip pakeisti mūsų rajono konservatorių pirmininką A. Margelį. Kalbama, kad tuo metu į Vilnių nuvyko vienas itin ambicingas Lazdijų konservatorius turėdamas tikslą skųsti A. Margelį. Galbūt tų skundėjų buvo net ne vienas ir jie visi G. Landsbergiui į ausį šnabždėjo, kad A. Margelis nekenčia naujo konservatorių partijos pirmininko ir visaip jį niekina.
Kuo toliau, tuo labiau darėsi aišku, kad A. Margelis neliks Lazdijų rajono konservatorių partijos pirmininku. Labai gaila, bet dėl respublikinės konservatorių vadovybės kaltės, empatiškumo ir diplomatiškumo stokos prieš kelerius metus skilo vienas didžiausių Lietuvoje konservatorių skyrius. Lazdijų konservatoriai skilo į dvi dalis: stipriai nukraujavusį konservatorių skyrių ir itin stiprią ir gausią su A. Margeliu nuo šios partijos atskilusią dalį, kuri tapo visuomeniniu judėjimu „Pirmyn! Kartu mes galime“. Nuo to labiausiai nukentėjo Lazdijų konservatorių skyrius, kuris neteko nemažai itin konservatoriškas vertybes puoselėjančių asmenybių.
Šios savaitės pradžioje respublikinė spauda paskelbė, kad praktiškai analogiška situacija, kaip prieš kelerius metus Lazdijuose, susidarė Palangoje. Šio Lietuvos kurorto konservatorių skyrius yra spaudžiamas respublikinės konservatorių valdžios. Kaip žinoma, dabar pastariesiems vadovauja G. Landsbergio aplinka, šiuo atveju kalbama, kad prie to prisidėjo ir patriarchas V. Landsbergis. Ir kaip čia nerūstausi?! Matot, Palangos konservatorių skyrius išdrįso Seimo rinkimuose vienoje iš apygardų iškelti savo kandidatą, o ne iš viršaus nuleistą Seimo narę A. Bilotaitę.
Konservatorių viršūnėms šiuo atveju gresia prarasti visą Palangos partijos skyrių (beje, vieną stipriausių respublikoje), valdžią kurorto savivaldybėje, vieną žinomiausių šalies merų, taip pat labai tikėtiną Seimo nario mandatą per būsimus Seimo rinkimus. Tai labai daug, bet konservatorių grietinėlei į tai nusispjauti – svarbiausia parodyti, kuris žvėris svarbiausias miške.
Nors konservatoriai dažnai mėgsta pašnekėti apie demokratiją, bet jų valdžiai neretai pavyksta įsivelti į vidaus karus su konservatorių rajoniniais skyriais. Užuot pasitikėjęs žmonių išrinkta vietos valdžia, G. Landsbergis su kompanija negali pakęsti prieštaravimų, stengiasi bizūno principu kištis į vietinių konservatorių skyrių veiklą. Tai tik dar kartą įrodo, kad G. Landsbergis konservatorių partijos pirmininku tapo gerokai per anksti.
Sakykite, ką laimėjo garsiausio Lietuvos anūko vadovaujama partija, suskaldžiusi Lazdijų konservatorių skyrių? Klausimas retorinis. Lazdijų konservatorių valdžioje teliko politikai, kurie su konservatoriškomis vertybėmis nelabai turi ką nors bendro. Prieš paskutinius savivaldos rinkimus, pamatęs Lazdijų konservatorių sąrašą, parodžiau jį bičiuliui. Šis kiek paskaitęs tarė: „Sąrašas konservatorių, o jame – vien komunistai.“ Iš tiesų, ko norėti, jeigu Lazdijų konservatoriams vadovauja A. Klėjus, buvęs socialdemokratas, augęs ir brendęs toli gražu ne patriotiškoje aplinkoje.

Algimantas Mikelionis