A. Mikelionis: baisi pasaka apie nusikaltėlį Artūrą ir jo raštininką A. Mikelionį (amžiaus cenzas nuo 16 metų)

2019 metų pavasarį Lietuvoje įvyko savivaldos rinkimai. Lazdijuose triumfavo vadinamoji permainų koalicija su valstiečiais priešakyje. Mere tapo valstiečių atstovė A. Miškinienė. Atrodė, kad pagaliau virš Lazdijų rajono nušvito giedras dangus ir jau niekas nebedrums naujos, teisingos ir doros valdžios darbo su nuostabia ir nepakartojama mere.
Kelis mėnesius viskas ėjosi kuo puikiausiai arba, kaip liaudis sako, kaip iš pypkės. Nauja valdžia priiminėjo tik teisingus ir gerus sprendimus, aplinkui žydėjo gėlės ir sprogo medžių lapai, kurių spalva dar niekada nebuvo tokia nuostabiai ir ryškiai žalia. Aplinkui aidėjo nerūpestingas vaikų juokas, net rūškanų ir niekada nesišypsančių žmonių veiduose atsirado plačios šypsenos, nes dar niekada Lazdijų rajone nebuvo taip gera, miela ir lengva gyventi.
Net pagiežinga ir kritiška bei visada neteisinga spauda, kuri visuomet dėl savo bjauraus ir nelemto būdo anksčiau kibdavo prie valdžios ir rašydavo apie jos netinkamus sprendimus ir padarytas klaidas, pasikeitė iš esmės. Puslapiuose neliko neapykantos, pagiežos, pykčio, nes naujoji Lazdijų valstiečių valdžia spindėjo nepaprastai ryškia ir malonia gėrio, taikos ir visuotinės santarvės šviesa. Gyvenimas pradėjo gerėti ne dienomis, o valandomis. Karvės pradėjo duoti daugiau pieno, veisliniai galvijai augo žymiai greičiau nei įprastai, lijo kaip tik tiek, kiek reikėjo, tad visos žemės ūkio kultūros pradėjo duoti dar nematytus derlius. Vieną dieną kažkoks lazdijietis eidamas tilteliu per Lazdijos upelį pastebėjo, kad vietoj vandens teka kisielius, o pats upelis – su meduolių krantais. Niekam net aiškinti nereikėjo, kieno dėka visa tai atsitiko. Kiekvienam Lazdijų rajono gyventojui savaime buvo aišku, kad visa tai vyko vien valstiečių valdžios ir Lazdijų merės A. Miškinienės dėka.
Taip ir būtų Lazdijai ir Lazdijų rajonas gyvenę visiškame pertekliuje ir gerovėje, jeigu patamsiuose nebūtų slėpęsi dar vis dėlto iki galo neišnaikintos blogio jėgos. O joms baisiai nepatiko, kad dabar Lazdijai gyvena itin šviesiai, šiltai ir laimingai. Taigi vyriausiasis blogio jėgų vadas Artūras vieną negražią, labai lietingą ir bjaurią dieną pakvietė raštininką A. Mikelionį į savo olą ir jam prisakė, kad toliau toks gražus, šviesus ir laimingas gyvenimas Lazdijuose tęstis negali. Sumokėjo jam trisdešimt sidabrinių, paliepė paimti aštrią plunksną ir juodu rašalu visaip juodinti Lazdijų rajono valstiečius ir liaudyje vadinamą gražiąją, išmintingąją ir dorąją merę A. Miškinienę. Suspaudė A. Mikelionis savo drėgnose drebančiose rankose trisdešimt sidabrinių, priglaudė prie liesos krūtinės ir bučiuodamas savo vadeivai tamsiajam Artūrui kojas prisiekė padaryti viską, kad gyvenimas Lazdijuose kiek įmanoma pablogėtų. Pažadėjo dvidešimt keturias valandas per parą ir septynias dienas per savaitę, trisdešimt vieną dieną per mėnesį beigi tris šimtus šešiasdešimt penkias dienas per metus vien tik blogai apie Lazdijų valdžią ir merę Ausmą galvoti. Kadangi buvo savo vadeivai Artūrui be galo ištikimas, pradėjo į Lazdijų laikraščius vien blogus straipsnius apie Lazdijų valdžią rašyti. Iš tikrųjų valdžia ir toliau darė vien gerus darbus, ir Lazdijai būtų labai greitai suklestėję taip, kaip dar niekada šiame mieste ir rajone nėra buvę. Bet A. Mikelionis savo juodąja plunksna ir juodu rašalu apie Lazdijų valdžią ir merę A. Miškinienę įnirtingai ir piktai vien blogus dalykus rašė. Jo raštuose pylėsi vien pyktis, pagieža, neapykanta ir kerštas.
 Jeigu ko nors blogai apie Lazdijų valstiečius, merę A. Miškinienę neparašydavo, negalėdavo bluosto sudėti ir visą naktį blaškydavosi po savo celę ir atsiklaupęs ant kelių melsdavosi prieš šv. Artūro paveikslą. Parašęs ką nors blogo, A. Mikelionis be galo džiaugdavosi ir trindavo rankomis, nes labai nemėgdavo, kai viskas būdavo gerai ir valdžia darydavo vien gerus darbus.
Bet juk taip ilgai tęstis tokie blogi, niekšingi ir nedori A. Mikelionio darbai negalėjo. Juk kai žmogus neturi nei gėdos, nei sąžinės, tokiam jau niekas nepadės ir nepagelbės. Tad visai nenuostabu, kad atsirado keli dori ir šviesūs karžygiai, vadovaujami vachmistro Beniaus, kurie laikraščių straipsniuose demaskavo nedorėlį A. Mikelionį ir parodė jam jo tikrąją vietą prie būdos. Dar daugiau – jie net sugebėjo jam uždėti antsnukį! Bet tik gerieji ir dorieji žmonės pamiršo surišti jo priekines letenas. Mamos prieš miegą vaikams Lazdijuose pasakoja, kad tamsiomis naktimis, kai net pati pikčiausia žmona nevaro girto vyro iš namų, A. Mikelioniui Artūras atneša popieriaus lapą, ir tamsusis raštininkas atmerkęs savo blizgančias tamsoje akis ir pražiojęs kruvinus nasrus vis dar rašo apie Lazdijų valstiečius ir merę Ausmą blogus dalykus...

Algimantas Mikelionis