A. Tumasonis: susikibkime rankomis ir apginkime merę kaip Laisvę

Ilgai neradau laiko, drąsos ir ryžto parašyti straipsnį. Pagalvojau, kad merės Ausmos Miškinienės užpuolikai mane ne tik „prašukuos“, bet ir „sutarkuos“. Tačiau straipsnio projektą jau turėjau.
Man galutinės drąsos įkvėpė ponas Jonas Rūškys, išdrįsęs tiesą išrėžti užpraėjusioje „Lazdijų žvaigždėje“. Dėkoju.
Praėjusių metų gruodžio 12 d. Lazdijuose vyko kalėdinė mugė, kurioje turėjau didelės garbės asmeniškai pasveikinti Ausmą Miškinienę tapus mere. Ji nepasididžiavo dėl mano prašymo nusifotografuoti kartu. Tai – kerinčiai ir užburiančiai besišypsanti, dieviško grožio, nuoširdžiai kalbanti Moteris. Merė paaukojo savo pietų ir poilsio metą, bendraudama ir vaišindama visus žmones Nepriklausomybės aikštėje įvairia arbata, saldumynais. Tiesa, pastebėjau turbūt amžiną bėdą – laiko trūkumą. Naudodamasis proga dar kartą dėkoju už neišdildomus prisiminimus. Nuotrauką padovanosiu jai.
Prieš tapdama mere, ji tinkamai susipažino, kas jos laukia, kokios bėdos ir problemos, ką gero suras.
Savo programoje įnešė daug naujo ir taip drąsiai, pasverdama viską. Ar suspės tai įgyvendinti?
To gali pavydėti vyrai, jau nekalbu apie moteris.
Merė be jokių skrupulų ir atodairos puolama. Tiesiog užgriuvo lavina priekaištų, atrodė, kad bus nušluota cunamio jėga. Bet ne! Ji drąsi ir stipri. Manau, ponia Ausma vargu ar laukė ir tikėjosi tokio greito nežmoniško užpuolimo.
Proto ribose galima kritikuoti. Visi klysta, tai natūralu, tik žiūrint, kaip dažnai ir kaip giliai. Čia pasinaudosiu liaudies patarle: nauja šluota naujai šluoja. Gal merė neįsižeis arba neįsižeidė.
„Duokite man žmogų ir aš rasiu straipsnį jam apkaltinti.“ (A. Višinskis)
Į užpuolikus apeliuoti, į jų sąžinę, geranoriškumą, norą padėti, suprasti ir užjausti šiuo metu nekuklu. Jie kaip buldozeriai merę stumia prie psichologo kabineto durų, taip pat ir prie vaistinės. Jeigu sužinočiau, kad merė vartoja vaistus, nė kiek nenustebčiau.
A. Miškinienės užpuolikai kiršina, sėja nesantaiką ir klaidina visuomenę. Linkęs manyti, kad džiūgauja tie, kurie nebalsavo už merę.
Merei reikia labai daug dirbti, skubėti, kažką atrasti ir prarasti bei paaukoti. Linkiu tik nesuklupti ir tausoti sveikatą. „Parodykite man žmogų, kuris neturi priešų, ir aš jums parodysiu žmogų be principų.“ (A. Olis) „Ateities traukinys visada čia pat – jis nesustoja.“ (V. Leninas) „Jūs nepaisykit, ką apie jus kalba – jūs eikit savo keliu.“ (K. Marksas)
Mūsų merei labai sunku. Ji dar nepriprato prie tokio juodo puolimo. Gerai, kad nepavartoti lietuviški keiksmažodžiai, kurie aprobuoti. Juos surinko ir surašė kalbininkas K. Būga. Aš turiu jo rankraščius.
Kažkas yra pasakęs: „Jeigu žmogui kasdieną kalbėsi, kad jis durnas, jis tokiu ir taps.“
Gerbiama žurnalistė V. Danauskienė vienam politikieriui patarė nueiti į bažnyčią, sako, tai padeda. Aš irgi taip manau.
Atgailauti priešams dar ne vėlu. Galima atsiprašyti ir raštu, ir žodžiu. Juk ji – ne robotas užprogramuotas, ji – žmogus, moteris, merė.
Mano gyvenime keli priešai tapo geriausiais draugais. Pabandykite ir jūs.
Jūs esate kaip tas nelaimingas šaukštas deguto medaus statinėje. Ir kaip rakštis kūne. Visoje Lietuvoje Dzūkija įvertinta kaip darbščiausia, vaišingiausia, dosniausia pokario metu partizanams ir rezistentams kovojant už laisvę ir nepriklausomybę su baisiai žiauriu ir nuožmiu okupantu.
Tarkim, jūs kur nors susitinkate su mere. Kaip galite pažiūrėti į akis? O gal vienodai rodo.
Linkiu sveikatos ir stiprybės poniai merei Ausmai Miškinienei, giedro ir ramaus dangaus darbe bei gyvenime.
Mieli dzūkeliai, nepasiduokite provokatoriams, gyvenimo drumstėjams bei įvairaus plauko nenaudėliams. Juos Dievas nubaus, jis viską mato, žino ir girdi.
Susikibkime rankomis ir apginkime merę kaip Laisvę per Baltijos kelią 1989-08-23, taip pat kaip atkūrus Nepriklausomybę 1990-03-11, kaip krauju paženklintą 1991 m. sausio 13-ąją dieną. „Laisvės medis turi būti kartkartėmis palaistytas patriotų ir tironų krauju.“ (T. Džefersonas) „Teneatstoja nuo tavęs gailestingumas ir tiesa. Pasikabink sau jas ant kaklo ir pasirašyk ant savo širdies plokščių.“ (karalius Saliamonas)
Užpuolikai, jeigu suprastumėte, kaip merei skauda širdį, kai žlugdoma reputacija, sveikata, troškimas dirbti iš visų jėgų, man nereikėtų rašyti tokio pobūdžio straipsnio ir doriems dzūkeliams jaudintis dėl merės.

Alvydas Tumasonis, Salų kaimo gyventojas