V. Danauskienė: priimti dovanojamą emociją – sunkus menas (atsakymas A. Mikelioniui)

Šarlis Pero, prancūzų vaikų rašytojas, savo sukurtoje pasakoje apie burtininkę rašo, kaip pamotės su dukra engiama podukra Elenytė, ujama prie juodžiausių darbų, kartą prie šulinio pasėmė ir padavė atsigerti vandens senai moteriškei, kuri pasirodė esanti burtininkė.

„Už tavo gerą širdį dovanų tau teikiu: kai tarsi žodelį, tuoj ir iškris iš tavo burnos graži gėlelė ar brangus akmenėlis išriedės“, – taip engiamai ir pamotės nemylimai Elenytei už josios parodytą gerumą atsilygino burtininkė.

Kai mergina grįžo namo, o piktoji pamotė pamatė, kad podukra brangiais deimantais ir kvepiančiomis rožėmis kalba, išsiuntė prie šulinio ir savo tinginę dukrą, idant ši irgi tokių galių įgytų ir abi su močia turtuose vartytųsi.

Tik štai tikroji duktė ne tik nepadavė senutei vandens, o dar ir iškeikė visaip, išsityčiojo iš seno žmogaus. Už tai burtininkė irgi skyrė atpildą – bjaurias rupūžes ir piktas gyvates, kurios kaskart krisdavo nedorėlei iš burnos, vos ji ją praverdavo.

Liaudies patarlė sako, kad nuo sočios būdos paleisto šuns nėra baisu, kad jis įkąs, o tik erzina, kai jis viauksi. Galima piktintis ir net būtina kritikuoti oponentus, jei tik yra tam argumentų. Bet viauksėti vien tam, kad šeimininkas paplaukiui paglostytų – nei solidu, nei reikia čia save žmonių išjuokai išstatyti.

Paskaičiau Tamstos, kolega, mintis apie saldainių negavusius vaikus ir dėl to užgriuvusį dangų rajono darželiuose ir supratau, kad labai gaila, jog tų lavinamųjų knygelių ir žaidimų, kuriuos šiemet valdžia įteikė rajono vaikų darželiams, nedalijo tuomet, kai Tamstos metų vaikai darželius lankė, ir labai reikėtų tų knygelių dabar rajono suaugusiųjų įstaigoms nupirkti.

Ne savo šeimininko vergai labiausiai nekenčia, o to, kuris tapo laisvas. Linkiu išsilaisvinti iš savo merkantiliško požiūrio. Priimti dovanojamą emociją, o ne saldainį – sunkus menas. Bet jo galime išmokti. Jei tik norėsime.

Vilma Danauskienė