V. Danauskienė. Savivaldybių reitingai: dugną pasiekėme

Paskelbti Laisvosios rinkos instituto atliktų savivaldybių vertinimo reitingai, tiesą sakant, maloniai nustebino. Prisipažinsiu – galvojau, kad dugno dar nesame pasiekę, tačiau protingesni jau nustatė, kad gana. Oi, ne, negalvokite, kad išsiveržėme į lyderius ir jau tapome bent už kokią Kalvariją aukštesnėse pozicijose.
Esame dugne. Bet ne pačiame. Iš 54 mažųjų šalies savivaldybių (vadinamųjų rajoninių) 2018 metais buvome tarp 34 ir 40 vietų. Kartu su Šakių, Visagino, Akmenės, Jonavos ir Raseinių rajonų savivaldybėmis.
O kur esame šiemet? „Garbingoje“ 45-oje. Na gerai, tarp 40 ir 45-os. Su Jurbarku, Raseiniais, Visaginu, Molėtais ir Varėna.
Visos kitos – aukščiau arba žemiau. Visos aplinkui esančios – aukščiau.
Čia pats žemiausias Lazdijų rajono savivaldybės įvertinimas per visus devynerius metus nuo tada, kai Lietuvos laisvosios rinkos institutas tokius vertinimus pradėjo.
Įdomumo dėlei pasakysiu, kad geriausiai atrodėme 2012 metais, kai buvome užkopę net iki 10-os vietos. 2011-aisiais, kai tik pradėti tokie vertinimai, buvome 32-oje vietoje. Tai tas proveržis metinis buvo, sakyčiau, gražus. Tik kieno čia nuopelnas?
Žiūrim, ką turim. 2011-aisiais į valdžią ateina Artūras Margelis ir Valdas Petras Mikelionis. Dešinieji. Konservatoriai ir liberalai. Ateina po „vaivorykštės“ valdymo, kai ankstesnėje kadencijoje meru būna tas pats Margelis, o vicemeru – centro kairės „valstietis“ Benius Rūtelionis. Tai ta proga ir 32-a vieta.
Naujojo atėjimo proga abu dešinieji dar nespėja nieko sugadinti ir, metus pasistengę, šoktelime iki 10-os vietos. Ir tada...
Čia jau daugtaškių neužteks. Čia jau reikės šauktukų, klaustukų, o geriausia – verkiančius veidukus dėti. Pabuvę porą metų 14-oje vietoje, kadencijos pabaigtuvių proga Margelis su Mikelioniu mus tik pyst – ir nuo 2015-ųjų sėdime gilioje duobėje. Trisdešimt treti! Užtat naujoje kadencijoje, kur ir vėl meras – tas pats Margelis.
Vėl per metus po naujos kadencijos biudžetus pasibalansavę, imame ir atsitiesiame metams iki 23-ios vietos, bet 2017-aisiais varome nestabdydami – pačian dugnan, 43-ion.
Ir jau užtikrintai sėdime ketvirto dešimtuko iš penkių nulyje. Keturių nulių zona, beveik.
Neslėpsiu, pernai matydama prieš rinkimus į kairę ir dešinę dalijamą biudžetą pašalpoms ir premijoms, didinamus etatus, maniau, kad 2019-ieji bus dar liūdnesni ir krisime veidu į samanas iki paties reitingų dugno.
Bet kai kristi beveik nėra kur, tai tiesiog – dugnas. Nuo begalinio noro kastis iš dugno dar giliau, ačiū Dievui, apsaugojo artėjantys rinkimai. Nors čia dar pažiūrėsime kitais metais, kiek valdžių pasikeitimas turės įtakos reitingams. Bet džiugu, kad atsispiriame.
Reikalas dar ir tas, kad tie reitingai skaičiuojami labai jau mandrai, ir man, kaip mėgstančiai giliau pasiknaisioti tuose skaičiukuose, tas mandrumas kartais kelia daugiau klausimų, nei matau pačių skaičiukų.
Kita vertus, juk vertinimą daro liberalios pakraipos institutas. Laukinės rinkos ir visiškos laisvės šaukliai. Kur pagrindinis šūkis yra šūkis, kad valdžia nesikištų, o išgyvena stipriausieji. Nesugebi – valstybė nesirūpins.
Ar man tai priimtina? Iš dalies. Tos pirmosios, kur valdžia turi kištis kuo mažiau. Antroji dalis – palikti likimo valiai mažiau sėkminguosius visuomenėje – man nepriimtina.
O dabar šiek tiek apie tai, kur reitingų sudarytojai pernai mums skyrė daugiausiai pliusų ir kur daugiausia barė.
Neslėpsiu – užsikvatojau pamačiusi, kad esame itin išgirti už labai aukštus pasiekimus transporte. Na tu rupūže, ar čia už tą elektra varomą autobusą, kur visos Lietuvos pajuokai nusipirkome Sporto centrui?
Nee, pasirodo, gyrė už tai, kad visas viešasis transportas pas mus yra privatininkų rankose. Na tu Marija, Dievo Motina! Norėčiau pamatyti, kaip girtų mūsų viešąjį susisiekimą tie reitinguotojai, pasikratę čekiškame trandaliete, kurio dugne asfaltas matosi ir kuris vieškeliu Kučiūnai–Petroškai kalatojasi 20 kilometrų per valandą greičiu. Vieną kartą per dieną ir du kartus per savaitę. Norėčiau pamatyti, kokį vertinimą duotų. Nes įvertinti aukščiausiais balais viešąjį transportą, kur praktiškai to transporto nėra (pataisykite mane tie, kurie neturit keleivinės atvažiuot pas daktarus iš kaimų), gali tik nieko apie Lazdijų kraštą nesuprantantis ir niekada kaime nebuvęs reitingistas.
Gerai esame įvertinti, nes savivaldybė neturi daug atliekamų pastatų ir nenaudojamų patalpų. Iš kur turės, kai viską, kas už europinius buvo suremontuota ar bent kokioje vaizdingesnėje vietoj stovėjo, jau seniai išparceliavome. Saviems ir už patrauklią kainą, kaip tame reklamos rolike.
Dar gerai, sako reitinguotojai, kad savivaldybė turi mažai tarnybinių mašinų. Na taip, mažai, nes jau visi „Teleloto“ išlošti žiguliai, kuriuos buvome pripirkę seniūnams, metalo laužan išvežti ar patvorin sustatyti. O kitų nupirkti neturim už ką. Tai ir sudarinėjame visokias „panaudos sutartis“ su valdiškais darbuotojais dėl jų asmeninių automobilių naudojimo.
Reitinguotojai „Regitroj“ nemato, kad tos mašinėlės – valdiškos, o kas ten gilinsis, kad išlaidos eina. Svarbu, kad oficialiai gražu. Už tai net pagiria.
O dabar – už ką bara. Labiausiai pliekia už per didelį valdininkų skaičių. Kur neplieks! Todėl, kai naujoji valdžia griebėsi mažinti išlaikytinius valdiškose kėdėse, plojau atsistojusi. Už reformą!
Dar bara už pašalpas. Per daug pašalpinių. Per daug bedarbių. Mažai užsienio investicijų. Apskritas nulis, tarsi pilnatis Mėnulio.
Kita vertus, tokia politika – kuo daugiau biržoj ir su ištiesta ranka pas seniūną, tuo lengviau tokią minią valdyti. Davei pašalpą – nubalsuos. Ir dar išgerti turės už ką. Tada prikursime visokių socialinių etatų, bandysime tuos „valdomuosius“ atversti vėl į žmogišką pavidalą. Ratas suksis, visi turės valdiškų darbų, kas ne darbų – tas pašalpų. Ir nereiks galvos sukti – valdžia malkų atveš, supjaus ir dar kokią iš seniūnijos atsiųs, kad krosnį iškūrentų. Kol pašalpinis baigs gerti savąjį „bambalį“. Na, kad paskutinės valdiškos trobos nesudegintų rupkė...
Žurnalistė Vilma Danauskienė (nuomonė)