Į Lazdijų TAU įsiliejęs V. Žička vėl atvertė naują gyvenimo skyrių: ar grįš į politiką?

Charizmatiškojo Valdo Žičkos naujasis amplua – senjoras. Ar neglumina tai paties Valdo, buvusio Lazdijų rajono tarybos nario ir Turizmo informacinio centro direktoriaus? „Kai su mama kalbuosi, jai aš – vis dar vaikas, tačiau šis vaikas – jau pensininkas“, – juokiasi jis.

Prisipažįsta, 20 metų atsukti atgal būtų visai neblogai, bet tai neįmanomi dalykai. Tačiau Valdas gyvena įdomiai ir dabar, Dievas viską visai neblogai surikiavo, taip buvę visą gyvenimą: „Žmona sako, kad man Dievulis pagalvėlę visada pakišdavo“.

TAU studentas

Šiais metais pokyčių V. Žičkos gyvenime daug. „Įsirašiau į Lazdijų trečiojo amžiaus universiteto (TAU) gretas dėl ten vykstančių įdomių veiklų, mat esu žingeidus. Gyvendamas kaime negaliu bendrauti tik su arkliuku ir šuneliu, žmona užsiėmusi, dirba, tad dabar ir aš turiu grafiką, susidėliojęs dienas, valandas, kada paskaitos, kada išvykos, bendrauju su įvairiais žmonėmis, atvyksta pas mus įdomių lektorių, kurių daugumą pažįstu. Daug kuo domiuosi, man patinka“, – pasisako.

Paklaustas, kaip jaučiasi tokiame naujame senjoro vaidmenyje, prisipažįsta, kad visai gerai jaučiasi, mat, liaudiškai sakant, niekas nelesa smegenų.

Tiesa, Valdas – dar toks netikras senjoras, pagal amžių jam dar porą metų trūksta iki tikrojo pensinio amžiaus.

Juokauja, kad jaučiasi kaip studentavimo laikais ar tuomet, kai dirbo. „Anksčiau į darbą eidavau, dabar į TAU. Stengiamės ir kultūrinius renginius aplankyti, kiek pensija leidžia, ir Lazdijuose, ir aplinkiniuose rajonuose. Bibliotekos renginiuose lankausi, reikia bibliotekininkę žmoną palaikyti“, – pasipasakoja.

„Savo cisterną jau išgėriau“

Sako, jau dabar tikrai šnapsą metė gerti. „Anksčiau dar išgerdavau, dabar jau penktas mėnuo, kai alkoholio visai nevartoju. Savo cisterną jau išgėriau“, – užtikrina. Pajuokauja, kad ir sveikatą pasitikrinęs, daktarai pasakę, kad dar gali gerti, bet jau pats nenori. Paklaustas, ar jau čia visam laikui blaivybė bus puoselėjama, sako, kad nieks negali pasakyti, kaip bus ateityje, anot jo, būna, kad ir po 10 blaivybės metų žmogus ima ir pratrūksta, vėl pradeda, bet kol kas jis patenkintas tokiu savo sprendimu. „Labai gerai jaučiuosi. Super“, – pasidžiaugia.

Paklaustas, kodėl anksčiau nemetęs savo šio ne itin gero įpročio, V. Žička vėl juokauja: „Būtų bobutė su pautais, būtų diedukas. Geriau vėliau negu niekad. Aišku, kad vertėjo anksčiau, bet yra, kaip yra“.

Ar grįš į politiką?

Žmonės svarsto: V. Žička metė gerti, lankosi įvairiuose rajono renginiuose – ar tik nesiruošia grįžti į politiką? „Ne, negrįšiu. Dar aš ir negaliu grįžti“, – primena jis „čekiukų“ bylą.

Dabar jis stebi, kaip rutuliojasi šios bylos ir kuo jos baigsis kitiems. „Mes juk dviese pirmieji po ta girna papuolėme“, – pastebi. Visai gali būti, kad ir jis kreipsis dėl nepalankaus jam teismo sprendimo.  

Stebi ir Lietuvos, ir rajono politinį gyvenimą – tas toks „bardakėlis“ dabartinėje politikoje jo nedžiugina. Reikia pripažinti, kad dalyvaudamas rinkimuose į rajono tarybą, V. Žička surinkdavo daug balsų, žmonės jį palaikė, ne kartą rinko. „Viskam savas laikas“, – diplomatiškai praeitį komentuoja jis.

„Į politiką tikrai negrįšiu. Tegul jaunimas dirba. Ateina laikas kitiems, jaunesniems. Aš visada sakiau, kad nebūsiu kažkur iki smerties kaip sovietiniai vadai“, – patikina.

Dabar gyvena sau, jei kam prireiks, neatsisakys, padės, patirties turįs daug, o ypač mokėjimo diplomatiškai, nieko neįžeidžiant, subtiliai bendrauti su įvairiausiais žmonėmis – ir aukšto rango valdininkais, ir menininkais, ir paprastais žmogeliais, kurie dažnai ne mažiau įdomūs nei įžymybės.

Senjoro grafikas – užpildytas

Pavasaris, bus darbo sodyboje, daržuose. „Daržiukai – ne mano kompetencija“, – juokiasi. Tačiau darbo sodyboje nusitveria. „Dabar geniu sodą, gaminu inkilus, restauruoju senus daiktus, kokius tik randu sodyboje. Toks mano hobis. Savo garažiukyje krapštinėjuosi“, – vardija darbus.
Jau šį tą gražaus pagaminęs ir nuvežęs prie Lankučio ežero: ąžuolinė pjaustymo lenta – jo rankų darbo. Potraukis medžio dirbiniams, sako, ko gero, iš senelio, jis buvęs geras stalius. „Aš tokių gabumų kaip jis ir kantrybės tiek neturiu“, – prisipažįsta.

Lazdijų žirgininkų klubas, kuriam vadovauja Valdas, organizuos žygį. „Buvau pas kolegą. Balandį organizuosime žygį su žirgais. Toks bus pavasarinis apšilimas“, – pasižada. Laukia ataskaitinis-rinkimų susirinkimas. „Matysime, kaip bus“, – tarsteli.

Priklauso Lietuvos automobilių transporto veteranų klubui: dalyvauja ir šioje veikloje. Važiuos į ataskaitinį susirinkimą, o rudenį su klubo bendraminčiais – į ekskursijas po regionus.

Ar parašys knygą?

„Jaunystėje labai daug skaičiau, dabar žmona vėl priminė šį mėgstamą užsiėmimą. Dabar vienu metu tris knygas skaitau“, – apie seną savo aistrą skaityti kalba vyriškis. Kol kas tik skaito, bet prasitaria: „Kas žino, gal prieš smertį knygą parašysiu“.

„Aš nelinkęs šitam. Mano buvo penketai mokykloje, o iš lietuvių kalbos – ketvertai“, – prisipažįsta.

Tegul parašo ketvertui, penketui sutvarkys redaktorės. Kasdien po puslapį, per metus – knyga... Valdas kvatoja tai išgirdęs, griežto „ne” nesako. „Gal geriau po sodelį pavaikščiosiu, – vis tik nutaria. – Nors žmonėms patinka knygos apie tikrą gyvenimą ir apie „blestvas“ visokias, bet rašyti, kad rašyti? Gal ne“, – suabejoja.

Vis tik niekad nežinai, kaip gyvenimas gali pakrypti. „Kas žino, kaip tas gyvenimas susiklostys“, – sako ir charizmatiškasis V. Žička.

Dineta Babarskienė, „Lazdijų žvaigždė“ (2025-03-28)