Net paprasti, bet nesuprantami dalykai gąsdina

Kovo 11-ąją beklaidžiojant po miškus, rastas statinys: tvirtas, rimtai suręstas namukas, o patekti į jį nėra pro kur, be to, baisoka. Suręstas atokioje vietoje, Kalniškės miške, prie Juodežerio.

 Iš eglių šakų padarytas namukas – vidutinio žmogaus ūgio, strategiškai geroje vietoje, ant kalnelio. Iš vienos pusės tyvuliuoja Juodežeris, iš kitos – pelkė, iš trečios – upeliukas, kurį gali įveikti peršokdamas, iš ketvirtos – miškas. Surasti jį būtų ne taip paprasta, šįkart pamatytas visai atsitiktinai. Prie jo kūrentas laužas, ant šakos kabo keptuvė. Aplink ideali švara: jokio popierėlio, tuščio butelio ar plastmasės gabalėlio.

Žmonės apie šį statinį tokioje vietoje įvairiai mąsto. Ypač dabar, kai tokie neramūs laikai. Vieni mano, kad tai gamtos fotografai susirentę stebi, fotografuoja paukščius. Tačiau nė vienas iš pažįstamų fotografų šitam „namui“ nuosavybės teisių nepareiškė, priešingai – tvirtino, kad tai ne jų, o ir žmonių pasakojimai, kad maždaug toje vietoje yra juodojo gandro lizdas, jų nesužavėjo, mat nei to alksnio, nei to lizdo rasti nepavyko. Kiti kėlė net diversijos versiją. Treti sako, gal koks kalinys slepiasi nuo teisėsaugos. Dar kiti mąsto, kad tai, ko gero, kariškių, kurie Kalniškės miške vykdo pratybas. Buvo pasvarstymų, kad gal kokie pabėgėliai čia įsikūrė, o gal žvejai ar net brakonieriai.

Versijų daug, o ir netikėtai atsidurti prie tokio statinio su akivaizdžiais ženklais, kad čia šeimininkauta žmonių ir dar tokioje vietoje, kur čia pat ežeras, pelkė, aplink miškas, švelniai tariant, nėra malonu. Pirma mintis: „Varome iš čia.“

Pakalbintas Karininko Antano Juozapavičiaus šaulių (Alytaus apskr.) 1-osios rinktinės vadas Skirmantas Valatkevičius skuba nuraminti. Anot jo, baimintis tikrai nėra ko: „Na, gali nustebinti pirmą kartą pamačius.“

 „Tai paprasčiausia pašiūrė iš šakų, kad žmogus galėtų pernakvoti. Galbūt karinės pratybos vyko tame miške, tad tuo metu ji pastatyta. Būna, pasistato ilgesniam laikotarpiui. Gal kūrėsi savo vadavietę? Būrys koks pasistatė, kad nematytų aplinkiniai, o viduje sau gali dėstytis žemėlapius ar kažką tokio panašaus. O gal keliautojai, kurie mėgsta pavaikščioti po miškus, miške pagyventi nori, tokių žmonių taip pat yra: eina 20 kilometrų miškais, pernakvoja ir vėl eina, gal jie pasistatė. Gal kas ir pažvejoja. Žmogus gal koks nusprendė išgyventi tokiomis sąlygomis: yra pasirinkusių tokį gyvenimo būdą, mėgstantys išbandymus“, – vardija statinio atsiradimo versijas vadas S. Valatkevičius. Pratybos Kalniškėje išties vyksta, apie tai informuojami gyventojai.

Tai kažkas panašaus į žaginius, kuriuos statydavo iš šieno, taip ir čia: susirišama konstrukcija, paskui susideda šakos.

O kaip į vidų patekti? Jokios angos plika akimi nematyti. „Kažkurią šaką nusiimi ir atsidaro įėjimas, patenki į vidų“, – paprastai aiškina pašnekovas. Sako, kad būna dar ir celofano ant tų šakų uždėta.

„O gal netoliese yra ir laužavietė?“ – klausia jis. Laužavietė yra, ja ir naudotasi, medyje kabo keptuvė. Tikėtina, kad tai gali būti ir paprasto žmogaus, ir net ne iš toli, o vietinio ar netoli gyvenančio. „Žinokite, tokius statinius ir šaulių stovyklos vaikai pasistato. Taip mokosi išgyvenimo miške, kaip apsisaugoti nuo vėjo, lietaus. Tokių dalykų jie mokomi. Čia nėra nieko sudėtingo“, – tiesiai sako S. Valatkevičius.

Dineta Babarskienė, „Lazdijų žvaigždė“ (2025-03-14)