V. Danauskienė: išmokti būti valdžia

Vis paskaitau viešoje erdvėje apie vienos ar kitos savivaldybės būsimas naujos valdžios „įšventinimo“ ceremonijas. Joniškis bažnyčioj koncertą rengia miestiečiams, Vilniuje – tas, kitur – anas. Regalijos, iškilmės, priesaikos. Ir liūdesys apima, nes Lazdijuose ta naujosios valdžios priesaikos diena, panašu, nebus nei iškilminga, nei skirta rinkėjams.
O juk turėtų būti taip: atėjusi valdžia padėkoja ne tik nueinančiajai, bet ir visų pirma rinkėjams – paprastiems žmonėms, kurie juos išrinko.
Bet pas mus tokių tradicijų nėra. Net nežinau kodėl. Ar jau karvę kainuotų kokia šventė miesto parke? Žmonėms, ne elitui. Nereikia vaišių, nereikia grandiozinių iškilmių – manau, pagarba būtų jau vien tai, kad naujai prisiekusi valdžia bent išeitų į kiemą iš savųjų rūmų ir pabendrautų su žmonėmis gatvėje.
Nebijokite – nei kiaušiniais, nei pomidorais nė vieno neapmėtysime. O štai ranką paspausti gal ir norėtųsi. Tiek pasisveikinimui, tiek palinkėjimui, tiek galų gale pirmam tiesioginiam bendravimui. Gi kalbėjote, kad ateinate dirbti rinkėjams ir rajonui.
Kita vertus, o kas mums patiems trukdo pirmadienį ateiti į būsimas valdžios sutiktuves? Ne, nebūtinai gėlėmis juos apdovanoti – tiesiog, kad matytų, jog esame. Tie, kurie juos renkame. Ateiti ir išmokti – būti valdžia. Tiek mums, tiek jiems.

Vilma Danauskienė, žurnalistė