D. Babarskienė: Lazdijų rinkimų nakties džiaugsmas ir skausmas

Visada savo nuomonę pasilaikydavau sau. Kartais taip geriau... Šįkart kitaip.
Kovo 18-ąją išėjome į gatves, į darbus, sveikinomės, šypsojomės: vieni labiau, kiti mažiau... Vienur tvyrojo absoliuti tyla, lyg nieko neįvykę, kitur – pašnekesiai apie rinkimų vakaro, vėliau nakties, peripetijas. Neslėpsiu, įdomu...
Su Lazdijų valstiečių ir žaliųjų sąjungos Lazdijų skyriaus pirmininku Beniumi Rūtelioniu teko susitikti ypatingomis ir gražiomis progomis – buvo dovanojami tautiniai kostiumai vaikučiams Lazdijų krašte ir Lenkijos lietuviukams. Mačiau šį žmogų jautrų, mačiau ašaras braukiantį, manau, tikras, nesuvaidintas, nesumeluotas. Veidu tekėjo ašaros, o jis lyg slėpdamasis braukė jas, matau šį vaizdą, lyg viskas būtų vakar, kai po tautinių kostiumų įteikimo ceremonijos Lenkijos lietuviukai dovanojo geradariams koncertą, išsakydami savo meilę Lietuvai. Lietuviška šneka iš mažųjų lūpų buvo kažkas nepaprasto. Buvo jauku ir labai jautru matyti, su kokia meile šie vaikiukai kalba apie šalį, kuri visai čia pat, o meilė jai – jų kraujyje. Ir su mokytojomis tuomet kalbėjome, jog šis žmogus jautrus. Stebėjosi jos.
Šiandien jį matau kitokį, žinoma, ir aplinkybės visai kitos. Laimėti rinkimai. Anot jo, Lazdijuose nuverstas „bajoras“. Pono Beniaus iškalbingas skambutis Lazdijų merui Artūrui Margeliui feisbuke sulaukė per 35 000 peržiūrų. Skambutis telefonu pralaimėjusiam merui ir besigirdintis kikenimas aplink – kalbos apie „padhalųjį“, tikras ir netikras koalicijų raizgalynes...Vaizdas, vertas pasigailėjimo. Mano galva, nesolidu. O ar garbinga? Nemanau, kad tai pavyzdys jaunajai kartai.
Noriu tikėti naujosios merės Ausmos Miškinienės būsimais darbais, tačiau nemanau, kad buvusio mero darbai turi būti vienu brūkšniu nubraukti. Juk liaudies išmintis byloja: būkim biedni, bet teisingi. Taip būtų mums visiems paprasčiau gyventi. Piktnaudžiavimas, besiskirstant į juodus ir baltus, ko gero, neišeis į  gera, mat stelbiame visas likusias spektro spalvas. Juolab kad naujosios valdžios darbus jau greit išvysime, dargi po ketverių metų galėsime įvertinti. Tik ar lazda neatsisuks kitu galu?
Stebėjau Vilniaus mero R. Šimašiaus pergalės džiaugsmą: su tortu ir simboliškai pakelta šampano taure. Lazdijų rinkimų laimėtojus mačiau vėlgi feisbuko paskyroje, giedant Lietuvos himną. Nesinorėtų girdėti šūkavimų, ne itin darnių balsų nakty, tuoj pasigirdusių švilpimų, šis himnas per daug brangus mums visiems, nors, tikiu, jog iš širdies buvo giedotas.
Pasirodo, jog reikia mokėti ne tik pralaimėti, bet ir laimėti.

Dineta Babarskienė