R. Sadauskas-Kvietkevičius: kodėl Sadauskas nekeiksnoja rajono valdžios?

Aną savaitę iš Bestraigiškės miško parsinešiau dvi saujas šviežių lepeškų, o Marius Čepulis Nemuno deltoje jau fotografavo parskridusias žąsis. Diena nuo metų pradžios pailgėjo daugiau kaip valanda, tai grįžę iš valdiškų darbų žmonės jau gali natūralioje šviesoje pamatyti savo kiemą, paūgėjusius vaikus ir pasenusius kaimynus. Net jeigu dangus dažniausiai žaidžia pilkos spalvos atspalviais, vis tiek atsiranda daugiau optimizmo, matyt, paveldėto iš tolimų protėvių kartų, nekantriai laukusių pavasario ir skaičiavusių, ar užteks žiemai sukauptų maisto bei malkų atsargų.

Šio amžiaus dzūkams labiau rūpi, ar nuo metų pradžios priskaičiuoti pensijų ir algų padidinimai pakankamai kompensuos padidėjusias maisto kainas. O gal jau laikas prisiminti 2024 m. antrojoje pusėje kiek primirštas apsipirkimo keliones į Lenkiją? Nes Seinuose benzinas ir dyzelinas vėl tapo bent keliolika centų pigesniu, negu šiapus sienos. Lenkijoje nebrango alkoholis ir rūkalai, o 200 gramų sviesto pakelį „Biedronkoje“ galima nustverti už 1,19 euro.

Naujoji mūsų šalies valdžia piliečių nuogąstavimus dėl brangstančio maisto bando raminti steigdama Maisto tarybą, kurios paskirtis, anot Seimo socialdemokratės Rasos Budbergytės, būtų „ne kainų kontrolė, o priežasčių ir išeičių ieškojimas, kaip spręsti brangstančių maisto produktų problemą“. Užčiuopėte skirtumą? Kainos nenustos pūstis, bet jausitės geriau, įsivaizduodami, kad kažkam valstybėje tai rūpi. Tik tai padės sumažinti kainas taip pat gerai, kaip lūžus kojai padėtų homeopatiniai lašiukai arba užkalbėjimo nuo piktos akies ritualas.

Sausio viduryje po Dzūkijos miestus ir miestelius kalėdojo partijos „Nemuno aušra“ pirmininkas Remigijus Žemaitaitis. Mačiau feisbuke nuotraukas, kad Druskininkuose ir Varėnoje jo susitikimai su gyventojais vyko pustuštėse salėse, o vaizdų iš Veisiejų ir Lazdijų politikas nepaviešino. Neklauskite, kodėl į susitikimą Veisiejuose, vedamas žurnalistinio smalsumo, nenuėjau pats – nejaučiu pašaukimo tapti nemokamu jo politinės kampanijos, tebesitęsiančios ir po rinkimų, dalyviu.

Jeigu R. Žemaitaitis nori sėkmingai pasirodyti ir kituose Seimo bei prezidento rinkimuose, tai jam būtinai reikės išprovokuoti išmetimą iš valdančiosios koalicijos anksčiau, negu bus nuteistas už antisemitinius plepalus. Nusišnekėjimai Ukrainos tema tam gerai tinka, nes koalicijos partneriai nėra visiškai jai nejautrūs, o ir žiniasklaida tokias blevyzgas būtinai išplatina. Liūdniausia, kad mes visi – pilietinė visuomenė – veikiame daugmaž tiksliai pagal R. Žemaitaičio planą ir negalime ne tik jo sulaužyti, bet ir nuo jo nukrypti.

Koalicijos partneriai, kiek sugeba, bando jo plepalus ignoruoti ir bent taip nedidinti jo populiarumo. Bet tada „Nemuno aušros“ vadas tyčia aštrina retoriką, kad atkreiptų opozicijos ir žiniasklaidos dėmesį. Kilus eiliniam skandalui, jau ir koalicijai tenka kažkaip reaguoti. Kai nesutarimai priartėja prie koalicijos žlugimo ribos, Remigijus žengia pusę žingsnio atgal, o po kurio laiko kartoja tą schemą iš naujo. O socialdemokratams ir demokratams netgi naudinga turėti koalicijoje tokį visišką Žemaitaitį, nes jo fone patys atrodo iš tolo gal net visai panašūs į solidžius valstybininkus.

Juolab kad Gintautas Paluckas nelabai turi kitų pasirinkimų. Mažumos vyriausybė liktų labai silpna, kiekvienam sprendimui Seime tektų atskirai medžioti balsus. Paimti į koaliciją LVŽS negali – tada Saulius Skvernelis trenks durimis. O liberalai visai netinka, nes nepritaria ir nepritars planuojamam mokesčių didinimui.

Dar naiviau būtų klausinėti, kodėl dabartiniai valdantieji nepriima paramos iš konservatorių, tebesiūlančių remti visus valstybei svarbius sprendimus ir kviečiančių atnaujinti Nacionalinį susitarimą dėl gynybos finansavimo. Socialdemokratai 2024 m. spalį laimėjo Seimo rinkimus būtent todėl, kad rinkėjai pageidavo nematyti valdžioje jiems įgrisusių TS-LKD politikų veidų, o visa kita gal net visai nesikeistų. Todėl priimdami politinę paramą iš konservatorių jie nuviltų savo rinkėjus net labiau, negu tuomet, kai vietoje Vilijos Blinkevičiūtės į premjero pareigas pasodino G. Palucką.

TS-LKD pirmiausia privalo išspręsti savo lyderystės klausimą. O jau tuomet su šviežiai išrinktu „Demokratijos šventėje“ pirmininku planuoti savo veiksmus kaip didžiausia ir svarbiausia opozicijos politinė jėga, siūlanti rinkėjams patrauklią alternatyvą dabartiniams valdantiesiems, o ne neatlygintinai savanoriaujanti jiems.

Kiekvieno TS-LKD pirmininko vadovavimo laikotarpis atitiko laikmečio iššūkius: buvo valstybės kūrimo laikotarpis su prof. Vytautu Landsbergiu, jos augimo išbandymai prie Andriaus Kubiliaus, Gabrieliaus Landsbergio regioninės lyderystės poreikis pandemijos ir karo metais. Dabar pasaulis vėl keičiasi. Donaldo Trumpo ir Europos prisitaikymo prie jo padiktuotos darbotvarkės, beveidės G. Palucko vyriausybės ir pokario laikotarpiui reikės tokio svarbiausios Lietuvos partijos pirmininko savybių rinkinio, kurio turbūt vienas žmogus nė negali turėti. Bet kažkuris vis tiek tiks labiau už kitus, ir tik patys konservatoriai tai gali nuspręsti. Todėl, nors teoriškai turėjau tokią teisę, bet nesiregistravau „Demokratijos švente“ vadinamuose atviruose TS-LKD pirmininko rinkimuose, kad savo balsu neiškreipčiau jų pasirinkimo.

Jeigu perskaitėte iki čia, tai tikriausiai jau spėjote pasigesti kone visiems „Pozicijos“ skiltiems autoriams būdingos kritikos vietinei valdžiai. Bet už ką ją dabar kritikuoti, jeigu per pirmąjį šių metų mėnesį jokių reikšmingų mūsų gyvenimui klaidų nepadarė? Net ir vietinė opozicija rajono merę, vicemerą ir savivaldybės administraciją kritikuoja tik dėl procedūrinių smulkmenų, kurios Lazdijų krašto žmonių gyvenimo niekaip nekeičia. O nuveiktais darbais šie ir patys jau išmoko dzūkiškai santūriai pasigirti. Todėl mano tylėjimas yra panašus į žmogaus, nusipirkusio ne per daug prabangų, gal net nelabai mėgstamos spalvos, bet patikimai veikiantį japonišką automobilį. Iš namų į darbą ir atgal be jokių siurprizų nuveža, pakeliui nesubyra, tik padangas pagal sezoną, tepalus ir filtrus laiku pakeičiam, tai nei skųsti, nei paaugliškai puikuotis prieš kaimynus nėra jokio reikalo. Taip ir gyvenam.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius, „Lazdijų žvaigždė“ (2025-01-31)