A. Mikelionis: ar teigdama, kad nėra tobula ir neklystanti, merė buvo nuoširdi?

Pačiame pirmame šių metų „Lazdijų žvaigždės“ savaitraščio numeryje, kuris pasirodė sausio 3 dieną, buvo išspausdintas metinis interviu su Lazdijų rajono mere A. Miškiniene. Jame kaip ir visuomet merė gyrė Lazdijų rajoną ir jo gyventojus, išvardino begalę nuveiktų darbų ir eilinį kartą pakiliai krykštavo, kokia nepaprasta laimė ir gėris yra gyventi Lazdijų rajone. Nors praeitų metų gale pasirodžiusiame GKI (gyventojų kokybės indeksas), kurį paskelbė Finansų ministerija, Lazdijų rajonas užėmė paskutinę vietą. Bet juk visi iki ponios Ausmos Lazdijų rajono merai irgi yra nuveikę daug gerų darbų. Apskritai toks darbų – kad ir pačių smulkiausių – vardinimas ir skaičių pylimas lyg iš gausybės rago atrodo šiaip sau. Gal užtektų paminėti kelis pačius svarbiausius darbus ir susitelkti į rajono gyvenimo kokybės kaitą ir numatomus poslinkius, ir ateities viziją. Be to, juk žmonės nėra kažkokie mulkiai, kad daromų ir padarytų darbų patys nepastebėtų.

Be to, ponia Ausma pareiškė, „kad nesu tobula ir neklystanti“, o kiek vėliau pridūrė interviu: „Laisvoje šalyje gyvename, visi gali reikšti savo nuomonę, tiek teigiamą, tiek neigiamą.“ Prisipažinsiu, kad šie du merės teiginiai mane iš tiesų nudžiugino, nes ponios Ausmos buvimą ir jos veiklą itin atidžiai seku nuo pat jos pirmos kadencijos pradžios, 2019 metų pavasario, ir daugiausia apie tai esu rašęs liūto dalyje savo komentarų. Lieka vienas ir itin svarbus klausimas: ar merė kritiškai apie save ir teigiamai apie valdžios kritiką pasisakiusi iki galo yra nuoširdi?

Kas gali paneigti, kad šiuo atveju nėra taikoma pyrago ir botago ar gero ir blogo policininko taktika? Merei palankiausia yra gražiai šypsotis ir su visais palaikyti gerus santykius ar net pasirodyti demokratiška ir žavinga vadove. O juodas darbas – valdžios kritikų juodinimas ir jų autoriteto menkinimas – paliekamas kitiems Lazdijų rajono savivaldybės ir jai pavaldžių įstaigų darbuotojams. Taip po truputį yra pinamas didelis voratinklis. Juk merei paliepus ir panorėjus ar net savo iniciatyva kartas nuo karto bandoma užsipulti valdžios kritikus. Labiausiai stengiasi tie, kurie savo kėdėse sėdi dešimtmečiais ir jau seniai iš vadovų virtę valdovais arba jaučiasi nepakeičiamais lyg kokie kolchozų pirmininkai ar kunigaikštukai. Tik kad tas valdžios kritikų juodinimas daromas taip nevykusiai ir profaniškai, jog iš to telieka skaniai pasijuokti ir tuomet padaryti išvadą, kad jokiame valdžios poste viršininkas neužsisėdėtų ilgiau kaip dešimt metų. Po dešimtmečio, praleisto valdiškoje kėdėje, ir daugiau vadovas taip įsijaučia į savo rolę, kad visiškai negali pakęsti net menkiausio kritinio žodžio savo atžvilgiu.

Algimantas Mikelionis, rašytojas, „Lazdijų žvaigždė“ (2025-01-24)