A. Labalaukienė: didžiausias mano gyvenimo pasiekimas yra vaikai
Erdviuose Astos Labalaukienės namuose Seirijuose dažnai susirenka visi trys jos vaikai. Yra apie ką pasitarti.
Jei parašysim, kad rajono gyventojai Lazdijų darželio-mokyklos „Vyturėlis“ direktorę Astą Labalaukienę pažįsta labai mažai, daugelis paprieštaraus. Socialiniuose tinkluose vietinių nuomonės formuotojų ji ne kartą buvo užpulta dėl savo giminystės ryšių su savivaldybės tarybos nariu Beniumi Rūtelioniu, už tai, kad ūkininkauja, ir už tai, kad išdrįso į vietą padėti tariamą Lazdijų svieto lygintoją (autorės nuomonė – red. past.), buvusį savo įstaigos darbininką, kuris dėl savo sveikatos būklės dirbti nebegali. Bet ne apie tai dabar kalba.
Kalba apie tikrąją Astą – tvirtą, sumanią ir ūkišką įstaigos vadovę, pavyzdingą mamą, užauginusią tris šaunius vaikus. Ir tiesiog apie pareigingą ir sąžiningą žmogų.
Visada norėjo dirbti su vaikais
Susitikusios su Asta Labalaukiene pirmiausia neriame į jos vaikystės prisiminimus, į Aštriąją Kirsną, kur ji augo ir surado pašaukimą. Po to aptariame jos darbo principus „Vyturėlyje“. Pabaigoje ilgiausiai kalbame apie jos asmeninę laimę, apie šeimą, apie tris jos suaugusius ir labai sėkmingus vaikus, kurių pasiekimai gyvenime, tiesą sakant, ir tapo šį kartą priežastimi susitikti.
Svajojo apie kooperacijos mokyklą, bet...
Tie, kas pažinojo Astą Labalaukienę, tuomet dar Mikelskytę, jos vaikystės laiku, sunkiai galėjo įsivaizduoti, jog ji visą savo gyvenimą dirbs su darželinukais, kad tai yra jos pašaukimas ir talentas. Nes tuomet, dar kolūkiniais laikais, ją po pamokų dažnas matydavo dardant dvikinkiu, pilnu žolės vežimu per Aštriosios Kirsnos dvaro centrą. Kartais su savo močiute, o kartais – be jos, nes nuo vaikystės močiutės, šeriančios galvijus Aštriosios Kirsnos tarybiniame ūkyje, darbą išmanė puikiai.
Paklausta, ar žemės ūkis nebuvo jos pašaukimas, Asta purto galvą: tikrai ne. Niekuomet. O močiutei padėjo, nes labai ją mylėjo, iš jos namų beveik neišeidavo. Tėvai Aldona ir Vytautas Mikelskiai buvo ilgamečiai Aštriosios Kirsnos parduotuvės pardavėjai, kiauras dienas ir net savaitgalius dirbę. Todėl ryšiai su močiute buvo labai tvirti. Tokie tvirti, kad jau pradėjusi savarankišką gyvenimą Asta ją parsivežė į savo šeimos namus Seirijuose, kur ji gyveno iki mirties. Beje, ir palaidojo Seirijuose, kad dažniau galėtų jos kapą lankyti... Asta buvo vienintelis vaikas šeimoje, todėl dažnai viešėdavo pas netoliese gyvenančias jaunesnes pusseseres: mamos sesuo augino net keturias mergaites. Ir jau tuomet suprato, kad būti su vaikais, su jais bendrauti, jiems vadovauti ji moka.
Nuo vaikystės tėvų namuose žinojusi tik vieną profesiją – prekybininko, Asta sako po vidurinės taip pat buvo susiruošusi stoti į Vilniaus kooperacijos mokyklą. Bet tam paprieštaravo tėvai. Vilnius jiems buvo per tolimas miestas, kad ten galėtų išleisti savo vienturtę dukrą. Teko ieškotis mokyklos kur arčiau. Vienintelė netoliese buvusi ir jai patikusi mokykla buvo Marijampolės pedagoginė. Čia ji mokėsi dirbti su darželinukais. Po baigimo grįžo į gimtąjį rajoną, į Seirijus, dirbo Seirijų darželyje. Vėliau dar ne vieną darbovietę jai teko pakeisti. Pavyzdžiui, kurį laiką vadovavo Krikštonių pagrindinei mokyklai. Sumaniai vadovavo, net tuometiniai rajono vadovai stebėjosi, kad atėjusi į tokią apleistą mokyklą Asta Labalaukienė taip greitai sugebėjo ją paremontuoti, įvesti tvarką. Deja, po šešerių metų dėl moksleivių stygiaus ją uždarė, o direktorei teko darbo ieškotis kitur. Beje, tuo metu ji jau seniai Vilniaus pedagoginiame universitete buvo įgijusi aukštąjį išsilavinimą, tapusi kvalifikuota ikimokyklinio ugdymo ir psichologijos specialiste. Tačiau teko dirbti ten, kur rado darbo. Taip pusmetį darbavosi net ne pagal specialybę Seirijų kultūros namuose.
Sako atvirai: buvau nepageidaujama
Asta neslepia: dėl savo giminystės ryšių ne visais laikais ji buvo pageidaujama rajone. Ne tik kaip įstaigos vadovė, bet ir kaip eilinė mokyklos ar darželio darbuotoja. Todėl teko darbo ieškotis gretimame Alytaus rajone. Darželyje „Drevinukas“ ji yra dirbusi ikimokyklinukų mokytoja. Puikiai sutarė su tėvais ir vaikai ją mylėjo. Kai atsirado galimybė grįžti į Lazdijų rajoną, verkė visi: ir ji pati, ir vaikai, ir tėvai.
Štai jau penkeri metai, kai ji čia, vadovauja „Vyturėliui“. Prisimena: atėjusi pradėjo nuo įstaigos ūkio tvarkymo, nuo patalpų. Pirmiausia įrengė persirengimo patalpą virėjoms, nes tokios per ilgus dešimtmečius jos nebuvo turėjusios. Baigė tvarkyti įstaigos renovacijos dokumentus, pamažu, žingsnelis po žingsnelio, kad nebūtų taip skaudu finansiškai, pradėjo remontuoti labiausiai apleistas patalpas. Rūsyje įrengė priedangą. Lazdijai mato: pasikeitus „Vyturėlio“ vadovei, iš esmės pasikeitė ir toliau keičiasi darželio-mokyklos aplinka. Atsirado nauji įrengimai vaikams žaisti kieme, pastatytas kupolas, kuriame palankiu oru vyksta pamokos, o šiuo metu – kalėdinės fotosesijos. Vaikai su tėvais, draugais čia fotografuojasi nuo ankstyvo ryto. Visa „Vyturėlio“ teritorija pritaikyta tokioms fotosesijoms – čia išaugo ištisas Kalėdų miškas, kurį kūrė viso darželio ir mokyklos grupės. Vaikų skaičius, pasak A. Labalaukienės, „Vyturėlyje“ nemažėja – 242 mažieji šiuo metu jį lanko, yra 8 ikimokyklinukų ir 6 pradinukų grupės.
Ateinančiais metais numatyta „Vyturėlio“ plėtra
Labiausiai direktorė patenkinta savo kolektyvu, kuris labai stengiasi, kad įstaiga būtų jauki, miela. 64 žmonės, kuriuos vienija „Vyturėlis“, dirba ne tik nuoširdžiai, bet ir labai išradingai. Tie, kas rytą į darbus skuba pro įstaigos pastatą, mato, kad jau nuo ankstyvo ryto, dar gerai neprašvitus, čia kažkas vyksta: vaikus kieme pasitinka pasakų personažai, skamba juokas. „Ir pati kartais ne viską žinau, ką auklėtojos sumano“, – kalba direktorė.
Pasak A. Labalaukienės, jai visai nesvarbu, kokias pareigas jie užima – kiemo darbininkas, valytojos, virėjos ar auklėtojos. Visi drauge vyksta į keliones, teatrą. Savo kolektyvo žmones ji nuolat ragina išsakyti pastabas, jei turi – nuoskaudas ar net asmenines problemas. „Sakau – mano kabineto durys visuomet atviros. Užeikit, kalbamės ir sprendžiam. Per penkerius metus dar nebuvo taip, kad kuri nors problema būtų likusi neišspręsta“, – kalba ji.
Direktorė sako, kad jau ateinančiais metais įstaigos laukia nemaži iššūkiai. Suplanuoti du projektai: „Visos dienos mokykla“ ir „Naujų ikimokyklinių grupių kūrimas“. Vykdant juos bus statomas įstaigos priestatas, atsiras naujų veiklų, tobulės mokymo ir popamokinis darbas. To ji nebijanti, net laukianti, nes visur, kur tik vadovavo, nuolat statė, remontavo, tobulino. Idėjų sako turinti keliems gyvenimams į priekį, duok Dieve, nors dalį jų įgyvendinti.
Prie vaikų pasiekimų ranką dar vaikystėje yra pridėję ir tėvai
Visą savo darbingą gyvenimą Asta Labalaukienė su vyru Rimantu gyvena Seirijuose. Iš pradžių – nuomotame name, vėliau – jau nuosavame. Čia gimė ir savo gyvenimų ieškojo visi trys jos vaikai – Odeta, Marius ir Mantas. Visi jie pasuko mamos keliu – yra pedagogai, savo kasdieniu darbu susiję su sportu, žinomi Lietuvoje žmonės.
Asta neslepia: tai yra didelis jos su vyru nuopelnas. Nors problemų augant vaikams nebuvo, tėvai griežtai kontroliavo ir jų mokymąsi, ir laisvalaikį. Dar Seirijų vidurinėje užsikrėtę dziudo sportu, jie kantriai treniravosi. Kai būrelio neliko Seirijuose, tėvai Odetą ir Marių į treniruotes vežiojo į Alytų. Šeima nuolat gyveno ant ratų: treniruotės, varžybos, tai nuvežti, tai parvežti.
Pasak mamos, Marius buvo labai užsispyręs, gebėjo siekti tikslo. Net autostopu kartais į treniruotes važiuodavo. Dėl to tokie akivaizdūs jo pasiekimai – Europoje savo svorio kategorijoje yra iškovojęs III vietą, daugkartinis Lietuvos čempionas, Lietuvos olimpinės rinktinės narys. Ir net pasaulinėse varžybose yra buvęs 5-tas. Šiuo metu Kaune turi savo klubą „Kario kelias“, kuriame dziudo meno moko jaunimą.
Vyriausioji Odeta Liesionienė, gyvenanti Prienų rajone, ne tik dirba fizinio lavinimo mokytoja, bet kartu su vyru Vytautu ir ūkininkauja. Labiausiai ji žinoma dėl savo patriotinės veiklos: yra šaulė, savanoriauja kartu su vyru, turi seržantės laipsnį, prieš dvejus metus jai suteiktas Garbės savanorės vardas.
Sūnus Mantas, gyvenantis Druskininkuose, turintis dziudo klubą „Čempionas“, treniruoja ir Lazdijų vaikus. Pats taip pat uoliai sportuoja. Šį mėnesį rašėme apie jį – visai neseniai jis savo svorio kategorijoje tapo šalies čempionu.
Asta patikina: savo vaikų ji niekuomet negiria, nesipuola pasakoti apie jų pasiekimus. Tačiau giria svetimi. Ir mamai tai yra malonu.
Kalėdos yra tas metas, kai visi vaikai su šeimomis susirenka tėvų namuose Seirijuose. Taip buvo ir šiemet. Gražiausios akimirkos, didžiausia dovana yra būti kartu ir suprasti, kad gyvenime, ko gero, ir nėra nieko svarbiau.
Dalė Vailionytė, „Lazdijų žvaigždė“ (2024-12-27)
Komentarai
Gerai kaip benius kojom duris
Kaip suprast - padėjo
Pats kaltas ten jis,
Oho giek giminaičių Benius
Žygdarbis pastatė į vietą,
Kažkas če neto Sigita, Benius
Kas ją rinktų, užtenka
Tai gi ji ausys ir akys,
Ar ir dabar dar ėda,?
Kas per durnių komentavimas,
O kas paneigs kad jie visi ne
Nu jo dabar svarbu Sigitai
Kas per durnas mastymas.
Kad jos tai pačiai merei
Kap tu sakai dvarokai svarbu
Girdėjau kad ir vašem ir
Ausma turėtų nuo tokių bėgti