B. Rūtelionis: į Lazdijų krašto istoriją pateksime ir gerais, ir nelabai gerais darbais

Kasmet Laisvės kovų muziejuje paminime svarbią mūsų tautai datą – Sausio 13-ąją, Laisvės gynėjų dieną. Malonu, kad šiemet tas minėjimas buvo neeilinis – muziejuje surengta paroda „Laisvės šviesa – Natalija Bucevičiūtė“. Apie ją rajono spauda jau buvo rašiusi kiek anksčiau. Ji – buvusi Lazdijų vidurinės mokyklos direktorė gūdžiu sovietmečiu, atleista iš darbo dėl savo pažiūrų, dėl tikėjimo. Su savo vyru ir bendražygiu, Helsinkio grupės Lietuvoje kūrėju Viktoru Petkumi daug nuveikė demokratijos ir laisvės Lietuvos žmonėms naudai.  

Apie ją sužinojau atsitiktinai viename asmeninių savo susitikimų. Tą žinią parvežiau į rajoną, inicijavau ir parodos Lazdijų krašto muziejuje atidarymą. Malonu, kad į ją atvyko ir a. a. Natalijos sesuo Aurelija Mikelionienė, ir jos dukterėčia Laura Mikelionytė, kuri ypač daug prisideda skleisdama žinią apie savo tetą Nataliją, neleisdama šios šviesios istorinės asmenybės užkloti užmaršties dulkėms. Minėjimo metu buvo rodyta Almanto Grikevičiaus filmo „Malda už Lietuvą“  ištrauka, kur matėme ir į Seimą sausio 13-osios naktį atėjusią Nataliją Bucevičiūtę, kuri atnešė ypatingų galių turinčią Marijos Stebuklingosios Rožės statulą ir pakvietė visus melstis už Lietuvos laisvę. Tikima, kad ta statula ir bendra tautos malda tą naktį išgelbėjo Lietuvą. O Natalija Bucevičiūtė tą naktį dar kartą įėjo į Lietuvos istoriją kaip kovotoja už jos laisvę.  

Girdėjau, kad visai neseniai šios statulos bandyta ieškoti Seime, buvo norinčiųjų ją nuvežti į Ukrainą, kad ten ji saugotų žmones, pagelbėtų nelengvoje jų kovoje. Deja, statula, pasirodo, iš Seimo rūmų yra paslaptingai dingusi.

Tačiau dėl minėjimo Laisvės kovų muziejuje turiu ir apgailestauti, ir atsiprašyti tų mūsų rajono gyventojų, kurie sausio 13-ąją buvo prie Seimo rizikuodami savo gyvybėmis, kurie buvo atėję ir į minėjimą, atsinešė gautus apdovanojimus, norėjo pasidalinti savo prisiminimais. Deja, niekas jų neprisiminė. Suskaičiavau – Laisvės kovų muziejaus sausakimšoje salėje buvo gal 50 žmonių, daugelis stovėjo koridoriuje, o kiti į pastatą net netilpo. Tarp jų – ir Papečių kaimo gyventojas Mindaugas Račkauskas, kuris į minėjimą atnešė vienos giminaitės, buvusios Giraitės partizanų ryšininkės jam patikėtą saugoti šio partizanų būrio vėliavą. Buvome su juo sutarę, jog vėliava bus iškilmingai perduota šio minėjimo metu. Deja, niekas jo neprisiminė. Jis tiesiog paskubomis tą vėliavą kažkur koridoriuje jau po minėjimo atidavė vienai muziejaus darbuotojų. Norėjau kalbėti ir aš, prisiminti savo senelį, kovojusį už Lietuvos laisvę 1918 metais. Deja...

Kalbu apie tai dėl to, kad pas mus rajone politiniais bandomi padaryti net tokie kovų už laisvę renginiai. Juos bando kažkas savintis manydami, kad, užstodami kitus, labiau vertesnius pagarbos, patys bus labiau matomi. Priminsiu seną posakį – istorijos nesuklastosi. Mums kiekvienam, kurie dalyvaujame politikoje, viešame rajono gyvenime, bus lemta įeiti į Lazdijų krašto istoriją, įsiamžinti joje vieniems gerais, kitiems gal ir nelabai gerais darbais.  

Benius Rūtelionis, Lazdijų rajono savivaldybės tarybos narys, „Lazdijų žvaigždė“ (2025-01-17)