70-metį švenčiantis kraštietis Jonas Endrijaitis – apie Lazdijų žmones, pašėlusią jaunystę ir tai, kas brangu

Sausio 7 dieną, ypatingą 70 metų gyvenimo sukaktį šventė Lazdijuose augęs, savo pėdsaką šiame krašte palikęs ir iki šiol sentimentų jam turintis poetas Jonas Endrijaitis. Kai ėmiau telefoną, norėdama pasveikinti Joną jubiliejaus proga, nesitikėjau rasianti jo numerį telefono adresų knygelėje: juk tiek metų prabėgo nuo to laiko, kai bendravome. Tačiau – didžiausiai mano nuostabai – jis ten buvo.

Sena mūsų pažintis – nuo 1991 metų, kai redakcija, kurioje tuomet dirbau, finansavo ir išleido pirmąją Jono Endrijaičio knygą „Budinti gentis“. Nuo jos, gal net nuo anksčiau – nuo Jono gyvenimo Lazdijuose, nuo jo vaikystės, jaunystės pradedame mūsų jubiliejinį pasikalbėjimą, kuris skirtas ir „Lazdijų žvaigždės“ skaitytojams.

– Kai sulauki ženklesnės gyvenimo sukakties, o už nugaros metų lieka daugiau negu prieš akis, vis dažniau norisi pasidairyti atgal, po savo jaunystę, nuveiktus darbus, sutiktus žmones. Žinoma, ir po savo durnystes.  Žinau, kad gimei ne Lazdijuose. Bet Lazdijuose užaugai ir subrendai, atradai savo gyvenimo kelius. Prisiminkime, kaip viskas prasidėjo.      

– Gimiau Smalininkuose, Jurbarko rajone. Nemunas, didinga Karšuvos giria įstrigo atmintin nuo pat kūdikystės ir nepaleidžia iki šiol. Tėtis Jonas, žemės ūkio specialistas, dirbo mechanizacijos mokykloje, mama Jadvyga – pedagogė. Kadangi tėvai dirbo, mane daugiau auklėjo seneliai. Man teko reta laimė pažinti abejus senelius. Jie buvo asmenybės, pragyvenę nelengvą gyvenimą, įėję į giminės istoriją, mano gyvenimą, davę peno kūrybai.

Tėvams persikėlus gyventi ir dirbti į Lazdijus, pradėjau lankyti Lazdijų vidurinę mokyklą. Man buvo vos 6 metai, kai pradėjau lankyti pirmąją klasę Lazdijuose. Iki šiol su pagarba menu pirmą mokytoją Aldoną Sušinskienę. Tik jos begalinės kantrybės dėka man sekėsi. Vėliau jau vidurinėje pradėjau itin daug skaityti. Bibliotekoje dažnai apsistodavau ties poezijos lentyna. Kėlė smalsumą dar neskaityti poetai, noras atrasti paslaptingą poezijos žemę. Didžiausią įspūdį paliko Vinco Mykolaičio-Putino, Balio Sruogos poezija.

Mokykloje gimė mano pirmieji eilėraščiai. Šeštoje klasėje, lankydamas literatų būrelį, sukūriau poemėlę vaikams „Vilko batai“, kurią vėliau pataisiau, perrašiau ir 1992 metais išspausdinau pirmojoje knygoje vaikams „Saulėlydžio ežiukai“. Knyga buvo išpirkta, nors išleista labai dideliu – net 30 tūkst. egzempliorių tiražu. Tai kelia nuostabą dabar, kai ruošiu eilėraščių knygą persotintai knygomis rinkai ir planuoju vos 1 000 egz. tiražą.

Po vidurinės studijavau Vilniaus pedagoginiame institute. Gilinausi į gimtosios kalbos ir literatūros mokslus, mokiausi profesionaliai rašyti, dalyvavau literatūros būrelyje. Studijų metais supratau savo gyvenimo tikslą ir pašaukimą, kurį geriausiai apibūdinčiau mėgstamo rašytojo Romeno Rolano žodžiais, kad visas gyvenimo džiaugsmas yra kūryba. Kurti – vadinasi, naikinti mirtį.

– Lazdijai, ypač tavo bendraamžiai, tave iki šiol mena nuo to laiko, kai su bendraminčiais sukūrėte ansamblį. Jo aidai, nors praėjo jau ne viena dešimtis metų, iki šiol tebeskamba Lazdijų rajone. Iki šiol dar koncertuoja ir vienas jūsų buvusios grupės narys, buvęs Veisiejų urėdijos urėdas Zenius Želionis...

– Na taip, nors su Kauno ansambliais negalėjome lygintis, tačiau rajone buvome jėga. Tuometinis Lazdijų kultūros namų direktorius Juozas Mikutavičius nupirko mums instrumentus – solinę, bosinę ir ritminę gitaras, vargonėlius bei mušamuosius. Nors buvome mokiniai, mums buvo leista groti Lazdijų kultūros namuose, poilsio vakaruose. Į antrojo aukšto kultūros namų salę toli gražu ne visi norintys patekdavo, didžiuliai būdavo anšlagai. Todėl mūsų klausė net didžiausi miesto chuliganai – mes galėjome jiems parūpinti įėjimą. Tuometinė Lazdijų vidurinės direktorė Birutė Vanagienė leido mums groti kultūros namuose su sąlyga, kad ir mokyklos poilsio vakaruose grosime. Todėl ir tampėme tuos instrumentus pirmyn – atgal. Grupę pavadinome labai išradingai – sudėjome iš dviejų pirmųjų raidžių visų grupės narių pavardžių. SeŽeŽuEnGas – tai reiškė Selelionis, Želionis, Žukauskas, Endrijaitis, Gavutis. Dviejų iš jų tarp gyvųjų jau nebėra.

Būdamas dešimtoje klasėje tapau režisieriumi – su būriu moksleivių pastatėme spektaklį pagal V. Venckaus pjesę „Žalgirio mūšis“. Su juo apvažiavome visą rajoną, mums buvo leista netgi bilietus platinti, pinigus gauti. Už juos pirkdavome gerus saldainius kilogramais ir draugiškai suvalgydavome.  

O ir vėliau mano režisūriniai gabumai pravertė, leido papildomai užsidirbti. Jau gyvenau ir dirbau Vilniuje, kai Zenius Želionis pakvietė dalyvauti jo sukurtoje grupėje „Trys lašai“. Grodavome vestuvėms.  Grupėje buvo Zeniaus brolis Rimas, Vladas Žukauskas. O aš, išanalizavęs mūsų krašto vestuvių tradicijas, rašiau scenarijus ir vesdavau visą vestuvių baliaus ceremoniją. Apvažiavome su „Trimis lašais“ ne tik Dzūkiją, bet ir Suvalkiją. Nuostabūs prisiminimai iš to laiko, daug sutikta įdomių žmonių, daug nuotykių būta. Tuomet dirbau Vilniaus rašytojų memorialinio muziejaus direktoriumi. Meno darbuotojų atlyginimai visais laikais buvo prasti, o tuo metu – ypač. Todėl vestuvės man buvo solidus priedas prie atlyginimo. Svajoju kada nors knygą apie nutikimus vestuvėse, apie sutiktus ten žmones parašyti.

– Darbinė tavo biografija labai įdomiai klostėsi...

– Taigi, po instituto pradėjau nuo Kaišiadorių vidurinės. Vėliau – gyvenimas ir darbas šalia Vilniaus, Vėliučionių spec. mokykloje su sunkiai auklėjamais paaugliais. Čia perpratau gyvenimo bedugnės filosofiją, pradėjau prasmingiau žvelgti į supantį pasaulį, suprasti kenčiantį, padėti suklupusiam. Šio laikotarpio patirtį įprasminau romane „Nemunas kaltės nenuplauna“. Dar vėliau vadovavau Vilniaus rašytojų memorialiniam muziejui. Šešeri metai ten – nuostabus pažinties ir bendravimo su rašytojais Justinu Marcinkevičiumi, Sigitu Geda, Valentinu Sventicku, Eugenijumi Matuzevičiumi, Aleksu Baltrūnu, Ignu Pikturna, Vytautu Rimkevičiumi, Martynu Vainilaičiu, Valdemaru Kukulu ir kitais laikotarpis. Dirbant muziejuje, pasirodė mano eilėraščiai periodikoje, spaudai parengiau pirmąją eilėraščių knygą „Budinti gentis“.  

Atkūrus Lietuvoje Nepriklausomybę, dirbau vyriausiuoju redaktoriumi, žurnalistu žurnaluose „Žemėtvarka ir melioracija“, „Aplink pasaulį“, laikraštyje „Žvaigždikas“. Vėliau kelerius metus darbavausi leidybos firmose, kartu su kolegomis įkūrėme vieną pirmųjų laikraščių kompiuterininkams „Monitorius“, kuriame dirbau vedančiuoju redaktoriumi. Dar vėliau vadovavau Vilniaus vaikų ir jaunimo klubui „Kregždutė“.

Tačiau svarbiausias man yra kūrybinis palikimas. Išleidau keturiolika poezijos knygų suaugusiesiems ir vaikams. Ne viena jų įvertinta specialiomis premijomis. Jas pristatydamas apvažiavau beveik visą Lietuvą. Tačiau dažniausiai būta svarbiausiose mano gyvenimo vietose – Jurbarke, kur gimiau, Lazdijuose, kur augau, ir Kaišiadoryse, kur prasidėjo mano savarankiškas gyvenimas. Esu Lietuvos žurnalistų sąjungos, Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narys, turiu meno kūrėjo statusą. Šiuo metu vaikams rengiu poemėlių rinkinį „Šnipštas“, suaugusiesiems – knygą „Kai horizontas priartės“. Daug parašyta, išleista, yra kuo džiaugtis. Ir planų ateičiai dar yra.

– Pokalbio metu ne kartą minėjai svarbius tavo gyvenime žmones, citavai R. Karsono žodžius, kad „gyvenimas tampa lengvesnis, jeigu mes nepamirštame padėkoti kitiems už parodytą mums gerumą“. Kas tie, patys svarbiausieji?

– Žinoma, svarbiausias žmogus mano gyvenime – mama Jadvyga Endrijaitienė, kurios tik kapą Lazdijuose dabar aplankau. Žmona Rūta – lazdijietė ir mano bendraklasė, padovanojusi man du puikius sūnus, buvusi šalia ne tik džiugiais gyvenimo momentais. Sesuo Audronė Pileckienė – labiau atsidavusio žmogaus savo šeimai ir savo kraštui aš nepažįstu. Lazdijų biblioteka, jos darbuotojos, ypač – buvusi jos direktorė Renata Rudienė, su kuria nuoširdi draugystė sieja iki šiol. Mano nuostabus jaunystės draugas, didelės dūšios žmogus Antanas Cidzikas, kurio namuose Kaimelių kaime prie Galsto viešėdavau nuo jaunystės, kur slapta skaitėme tuomet dar draudžiamus poetus Joną Aistį, Bernardą Brazdžionį. Ir dabar dar pas Antaną nuvažiuoju. Jaunystės laikų draugas Benius Talandis – iki šiol palaikome draugiškus ryšius, susitinkame. Bendrauju su kraštiečiu poetu Juozu Žitkausku – tai jau nauja kūrybinė Lietuvos karta. Esu dėkingas tuometinei „Darbo vėliavos“ redakcijai, išleidusiai mano pirmąją knygą ir davusiai startą likusioms.  

Tikrai visų nesuminėsiu. Todėl dėkoju visiems, kurie buvote ir esate mano gyvenimo kelyje, vertinate mano kūrybą, suteikiate jai peno.

Danguolė Barauskienė, „Lazdijų žvaigždė“ (2025-01-10)