A. Mikelionis: kai esi Lazdijų valdžioje, nieko nuostabaus, kad gyvenimas yra rožinis

Neretai Lazdijų rajono spaudoje ir jos internetiniuose puslapiuose pasirodo interviu su vietinės valdžios atstovais. Pastarieji liete lieja pagyras savivaldybei, kurioje patys dirba ir suokia, koks gražus ir beprotiškai fantastiškas yra gyvenimas Lazdijuose ir rajone. Šį pirmadienį „Lazdijų žvaigždės“ internetiniame puslapyje pasirodė interviu su Lazdijų rajono savivaldybės administracijos patarėju T. Savuku. Šis žmogus 2019 metais Lazdijų rajono savivaldybės rinkimuose dalyvavo kaip tuometinio mero A. Margelio žmogus ir buvo jam itin artimas, nes kurį laiką dirbo pono Artūro padėjėju. Prieš tai dirbo Lazdijų savivaldybėje eiliniu ūkio dalies darbuotoju. Kaip visi pamename, 2019 metais mero rinkimus laimėjo ponia Ausma ir natūralu, kad T. Savukas neteko posto. Tuomet jis su žmona išvyko į Vilnių ir kurį laiką buvo dingęs iš Lazdijų politinės padangės.

Po kurio laiko jis vėl pasirodė Lazdijų rajono savivaldybėje ir labai greitai tapo administracijos patarėju ir žmogumi, itin artimu savivaldybės administracijos direktorei Š. Dumbliauskienei ir merei A. Miškinienei. Interviu ponas T. Savukas pasakoja, kad nepriprato prie sostinės gyvenimo realijų ir jos tempų, nors abu su žmona turėjo geras profesines perspektyvas. Bet gal vis dėlto atsirado puikios galimybės atsidurti Lazdijų valdžioje ir tai buvo lemtingas sugrįžimo į mūsų rajoną faktorius? Na, iš tiesų sulaukus 30 metų savo biografijoje turėti įrašą, kad buvai dviejų aršių politinių oponentų itin artimu žmogumi, verčia kraipyti galvą ir stebėtis. O juk ir pono T. Savuko žmona V. Savukienė iš eilinės Lazdijų kultūros centro darbuotojos virto Lazdijų rajono muziejaus direktore. Net prisiminiau legendinę „Kabareto tarp girnų“ su šviesaus atminimo V. Kernagiu ir maestro M. Suraučiumi dainą: „Apie šeimyninės rangos metodą papasakos brigadininkas Rapolas...“  Ar jums, mielieji skaitytojai, viskas atrodo gerai? Man tai viskas panašu į nešvarų žaidimą po kilimu. Per daug viskas sklandu ir gražu, kad atrodytų tikra. O gal tiesiog viskas labai paprasta: tapai kartu su žmona itin ištikimais ir atsidavusiais vasalais, gal net į merės „Demokratus“ įstojai ir viskas eina kaip sviestu patepus. Net žurnalistės straipsnis pavadintas cituojant T. Savuką: „Nuoširdžiai tikiu, kad tai bus mūsų galutinė stotelė.“ Bet, ponas Tomai, iš kur tokia garantija ir net dievagojimasis? Juk bus kiti rinkimai, ateis kita valdžia ir labai gali būti, kad kaip itin ištikimai tarnavęs mylimai Ausmai būsite išprašytas iš šiltos vietelės. Taip, kaip merė išvijo ne vieną kompetentingą ir itin profesionalų darbuotoją. Taip, vadovas turi būti griežtas, bet kartu ir teisingas. Kas jau kas, bet tiesa ir teisybė su ponios Ausmos vadovaujama Lazdijų rajono savivaldybe neturi nieko bendro.

Trečiadienį prieš sėdant rašyti šį komentarą eilinį kartą atsiverčiau internetinį puslapį, kuriame pirmadienį pasirodė interviu su T. Savuku. Taigi praėjo vos dvi dienos ir  vėl pasirodė tos pačios žurnalistės interviu su vienos ugdymo įstaigos direktorės pareigas einančia jauna moterimi. Na, ponai ir ponios, baikit prievartavę ir neverskite atsakinėti į nudailintus klausimus lyg kokio komunistų vado Brežnevo laikais, nes jie neturi kitos išeities, kaip tik liaupsinti Lazdijų rajono valdžią ir gyvenimą šiame Dievo pamirštame kampelyje. O gal, kai esi Lazdijų rajono valdžioje, gyvenimas iš tiesų atrodo rožinis?  

Algimantas Mikelionis, rašytojas, „Lazdijų žvaigždė“ (2024-11-22)