Unikalus atvejis: A. Kirsnoje balsuoti atėjo į 99-uosius įkopusi rinkėja

Kiekvienas turime savo gyvenimo ir laimės receptą. Dažnai jis nepriklauso nei nuo sveikos gyvensenos specialistų, nei nuo gydytojų rekomendacijų, nei nuo išgertų vaistų ar vitaminų kiekio. Puikus įrodymas – į 99-uosius įkopusios Būdviečio seniūnijos Vidzgailų kaimo gyventojos Onos Žilionienės pavyzdys.

Net neskambinę Vyriausiajai rinkimų komisijai galime drąsiai sakyti, kad ji buvo pati vyriausia pagal amžių rinkėja, atsisakiusi teisės balsuoti namuose, ir pati, sūnaus Kazimiero padedama, atvykusi balsuoti į Aštriosios Kirsnos rinkimų apylinkę, kuri jai priklauso pagal gyvenamąją vietą.

Savo sveikata tiesiog nesidomi

Ona Žilionienė – ilgametė Vidzgailų kaimo gyventoja. Šiame kaime ant vienos rankos pirštų galima suskaičiuoti tuos, kurie čia gyvena dešimtmečiais. Kiti, nupirkę šio kaimo trobas, atsikėlė iš kitų rajono kaimų ar iš Kalvarijos, Marijampolės savivaldybių. Tačiau ilgaamžei senjorai tai nėra svarbu – iš savo namų ji jau niekur savarankiškai nekeliauja. O su čia gyvenančiais šio kaimo gyventojų, kurie jau seniai atgulė amžino poilsio, vaikais Ramute Sinkevičiūte bei Juozu Padgursku ji pasišneka telefonu.

Nuolatinė jos pašnekovė telefonu – ir šio kaimo gyventoja Genovaitė Kūlokienė, rajono garbės piliečio Gintauto Kūloko mama, kuri šiuo metu gyvena Kaune. Tačiau abi moterys, ilgus metus Vidzgailuose gyvenusios, turi bendrų temų bei prisiminimų.

Turi kasdienybės taisykles

Senjoros Onos Žilionienės sūnus Kazimieras, kuris, nors gyvena Leipalingyje, pats rūpinasi mama ir neieško jai socialinių darbuotojų ar kokių ateinančių prižiūrėtojų, sako, kad mamos ilgaamžiškumo paslaptis, ko gero, ir yra jai duota laisvė, savarankiškumas. Ji gyvena savo gyvenimą, neribojama jokių vaistų, kuriuos būtina išgerti nuolat, ar daktarų tikrinimo. Nes kelią pas gydytojus, tiesą sakant, yra pamiršusi. Kaip pamiršusi ir domėtis savo sveikata. Nors kraujospūdžio aparatą namuose turi, jis jai nereikalingas, sako, kam be reikalo nervintis. Nitroglicerino tabletė, kai pasijaučia nekaip, yra vienintelis vaistas, kuris vėl viską grąžina į įprastas kasdienybės vėžes.

Su sūnumi Kazimieru yra sutarusi, jog šis jai skambins du kartus per dieną – 13.00 ir 20.30. Šio susitarimo, tvirtina Kazimieras, jis labai griežtai laikosi, sekundžių tikslumu skambina. Nes mama jau gerai negirdi, todėl atsiliepia tik nustatytu laiku, kai pamato šviečiant telefono ekraną. Ir dėl pavėluotos minutės kartais pareiškia priekaištų.

Jis niekuomet nėra siūlęs mamai gyventi pas jį ar globos namuose. Jai, kaip ir kiekvienam vyresnio amžiaus žmogui, tai būtų kaip nuosprendis. Todėl artimieji nieko nekeičia. Juo labiau kad pati Ona Žilionienė – iš ilgaamžių giminės, turi dvi jaunesnes seseris, kurioms taip pat jau gerokai per 80 metų.

Maisto nekeičia nuo jaunystės: mėgsta ir saldžiai, ir riebiai

Oną Žilionienę iki šiol prisimena daugybė rajono gyventojų. Ir ne tik. Ji – buvusi Vidzgailų kaimo, tuomet, kai jis buvo dar didelis ir labai gyvybingas, pradinės mokyklos mokytoja, jos vyras – taip pat Kazimieras, ilgametis Būdviečio apylinkės pirmininkas. Taigi, abu šiuose kraštuose buvo gyventojų žinomi žmonės. Ypač mokytoja. Nes mokytojų mes nepamirštame visą savo gyvenimą. Taigi, ši žinutė skirta ir buvusiems Onos Žilionienės mokiniams. Apie tai, kad pirmoji jų mokytoja gyva ir sveika, šiemet dar dalyvavo renkant Lietuvos valdžią, savarankiškai balsavo. O daugelis jos mokinių, jau patys senjorai, garbaus amžiaus yra sulaukę, ne vienas iš jų jau turėjo teisę balsuoti namuose...

Ona Žilionienė yra tiek savarankiška, kad pati dar valgyti pasigamina: kotletų išsikepa, sriubos išsiverda. Visą gyvenimą, pasak sūnaus Kazimiero, mama mėgo sočius, riebius patiekalus. Ir druskos dėdavo tiek, kad ne kiekvienas galėtų tokį maistą valgyti. Dabar tik druskos kiekius sumažino, o viska kita – kaip buvę. Sriubos dažniausiai pertrintos, nes kramtyti jau nelabai yra kuo. Na, dar įvairūs pyragaičiai, tortai. Sūnus kiekvieną kartą, važiuodamas mamos aplankyti, žino, kad saldumynų reikia atvežti.

Į savo namus pašalinių ji neįsileidžia. Jei kam reikėtų kuo nors domėtis, Kazimieras matomoje vietoje sodyboje yra užrašęs savo telefono numerį – lai paskambina. Tačiau, pasak jo, iki šiol dar niekas neskambino. Ir niekas neužsuko. Tik vienąsyk, jam viešint pas mamą, kažkoks prekiautojas, kokių dabar po kaimus daugybė bastosi, bandė užeiti ir siūlyti savo prekių...

Gyvenimas Vidzgailuose, nors ir prie didelio kelio, ramus. Pats tas, kokio reikia iki šimtmečio  beveik jau atkeliavusiai Onai Žilionienei.

Nijolė Sukackienė, „Lazdijų žvaigždė“ (2024-10-18)