A. Mikelionis: auksinis Lazdijų rajono vaikinas šmėžuoja šalia V. Blinkevičiūtės

Pirmadienį ryte po Seimo rinkimų nubudau nuo stipraus beldimo į duris. Apsiverčiau ant kito šono ir toliau parpiau, bet beldimas nesiliovė, o po kurio laiko išgirdau baisų riksmą: „Kelkis, Algi, komunistai laimėjo!“ Tyliai prisliūkinau prie durų ir neramiai pažvelgiau pro durų akutę. Vaizdas nenudžiugino: į mane žvelgė žmogus su raudonarmiečių budionovka ant galvos ir su šautuvu, prie kurio buvo pritvirtintas durtuvas. Iš spintos išsitraukiau seną milicininko kepurę ir švarką, bet į mano miegamojo langą stipriai trenkėsi kregždutė ir pažadino iš košmaro informuodama, kad socdemai nesurinko tiek daug balsų, kiek tikėjosi, ir juos beveik pavijo konservatoriai.

Seimo rinkimų batalijas įdėmiai seku nuo pat atkurtos Lietuvos nepriklausomybės laikų. Dabar apie tai reiškiu savo kuklią nuomonę šiame laikraštyje, bet jeigu ir netektų to daryti, politika domėčiausi ne mažiau. Žinoma, politikoje turiu savo favoritus – dešiniąsias partijas ir nemėgstamas politines jėgas – kairiuosius. Bet kairieji jau nebe tokie baisūs kaip 1992 metais, kai tikri komunistai (LDDP) triuškinamai laimėjo Seimo rinkimus surinkdami daugumą. Prisimenu, tuo metu studijavau Vilniaus valstybiniame universitete. Visi mano draugai irgi buvo patriotinių pažiūrų dešiniųjų simpatikai. Sėdėjome vėlų rudens vakarą bendrabučio Čiurlionio gatvėje kambaryje, o per radiją skambėjo daina „Forever young“ (angl. „Amžinai jaunas“). Draugas iš Klaipėdos liūdnai pajuokavo, kad tai daina apie A. Brazauską. Vėliau paėmę kažkokį plakatą ant kitos jo pusės užrašėme riebiomis raidėmis: „N...uj dešros ir skilandžiai, / Lesim kruopas kaip balandžiai. / Ačiū partijai, tėvynei už taloną patalynei, / Jei pridėtų dar abrūsą, nebepyktume ant rusų.“ Gerokai po vidurnakčio pakabinome plakatą ant skelbimų lentos pirmame aukšte. Anksti ryte eidami į paskaitas plakato jau neberadome. Auditorijose mus pasitiko liūdni dėstytojai, kurie sakė, kad nuo dabar Lietuvos progresas sustos mažiausiai ketveriems metams. Visa laimė, valstybės laivas nebuvo pasuktas atgal, nors ką tik buvę aršūs komunistai persivadino LDDP partija.

Spalio 13 dienos vakarą V. Blinkevičiūtė su partiečiais linksmai pašventė nedarniai kartu dainuodami šv. Marijono dainą. Ilgai nelaukęs pas ją paknopstomis atlėkė S. Skvernelis ir abu itin skubėdami sukirto rankomis. Bet ir po pačios didžiausios šventės išaušta pagiringas rytas. Ir ponia Vilija, prieš rinkimus plačiais mostais braižiusi raudonas linijas, pamatė, kad ne taip viskas paprasta, kaip ji norėtų, o juk dar laukia antras Seimo rinkimų turas. Kasdien ponia Vilija švelnina toną. Jau pasirodo, kad ir R. Žemaitaičio „Nemuno Aušra“ ne tokia ir bloga. Sukti uodegą pradėjo ir pats prezidentas, įsijautęs į paties pono Dievo vaidmenį ir skirstantis politines partijas pagal principą myliu – nemyliu. Tokio neobjektyvaus ir šališko prezidento Lietuva dar neturėjo. Jau dabar socialiniuose tinkluose skamba puikus ir itin taiklus pokštas: „Skverneli, bėk pas Viliją, o Vilija pas Nemuną, sakyki: valdžią mylime labiau mes už gyvenimą.“

Per visą rinkimų kampaniją ir rinkimų vakarą šalia būsimos (?) premjerės V. Blinkevičiūtės šmėžuoja Lazdijų tarybos narys, socialdemokratas K. Bartuškevičius. Štai jis stovi šalia ponios Vilijos lyg koks asmens sargybinis. Kai gerbiama Vilija pliekia konservatorius, jis šypsosi, kai žurnalistai rinkimų vakarą bandė patekti už širmos, kur socdemai kažką veikė, jis lyg sarginis šuniukas puolė užtraukinėti širmą ir vaikyti žurnalistus. Kažkada apie jaunąjį socialdemokratą J. Pankauską esu rašęs: toks jaunas, o jau komunistas. Apie K. Bartuškevičių noriu pasakyti, kad nuo ankstyvų dienų jis buvo ir tebeliko raudonas. Ko šis vaikinas siekia trindamasis prie V. Blinkevičiūtės ir prilipęs lyg šlapias lapas rudenį prie minkštos vietos?

Algimantas Mikelionis, rašytojas, „Lazdijų žvaigždė“ (2024-10-18)