R. Sadauskas-Kvietkevičius: kaip nesipykti su agituojančiu už kitą partiją kaimynu?

Paskutinėmis vasaros dienomis mėgavausi tarsi medaus likučiais stiklainio dugne, nenorėdamas patikėti, ką rodo kalendorius. Na ir kas, kad dienos jau trumpesnės, ryto rūkai išsisklaido tik prieš pietus, o Snaigyno vanduo kasdien vis labiau vėsta. Dar galiu praeiti nusukęs žvilgsnį pro mokyklinių prekių akcijas prekybos centruose ir ignoruoti tarp pušies šakų išsidraikiusius voratinklius.

Panašiai kaip aš rudenį, mūsų politikai iš visų jėgų stengėsi kuo toliau nustumti Seimo rinkimų kampanijos pradžią. Jeigu 2020 ir 2016 metais svarbiausius mūsų apygardos kandidatus žinodavome gerokai iš anksto, o visą vasarą jie „kalėdodavo“ po viešus renginius ir kaimų bendruomenių šventes, tai šiemet net Veisiejų turguje ne visus pavyko pamatyti. Jau nekalbant apie skelbimų lentų tapetavimą kandidatų atvaizdais, lankstinukų dalijimą ir puošnių agitatorių komandų vaikščiojimą nuo durų prie durų. Vieni teisinosi, kad nenori gadinti popieriaus, kol nežino savo numerio sąraše, kiti aiškino gavę mažai pinigų iš partijos dotacijos, o rinkėjų paramos politikams būdai taip suvaržyti, kad amerikietiško tipo demokratijos šventės galime nė nesitikėti.

Lazdijų žmonės patys pasirinks, aš jų neįtikinėsiu, kuris kandidatas labiau vertas, nusipelnęs Lietuvai ir mūsų kraštui, gražesnis ar iškalbingesnis. Vieną politikuojančią žurnalistę čia jau turėjome ir dabar, kai ji visiškai pakeitė profesiją, vargu ar dar kam nors norėsis taip sudeginti savo reputaciją.

Bet man kaip visuomet knieti neprašomam dalinti nemokamus patarimus. Tarsi tam kaimynui, kuris, eidamas namo jūsų patvoriu, negali susilaikyti nepasakęs, kaip geriau paremti nulinkusias nuo vaisių gausos obelų šakas, kada jau laikas pagaląsti žoliapjovės peilį ar išvalyti stogo lietvamzdžius. Nors pats gyvena beveik griūvančioje lūšnoje tarp palanges siekiančių dilgėlių.

Seimo rinkimai ateis ir praeis, bet mums čia ir po jų teks drauge gyventi – matysitės darbe, turguje, krautuvėse ir bažnyčioje. Kitos partijos agitatoriumi tapęs bendradarbis, kaimynas ar parapijietis turi tokią pat teisę užsiimti politine veikla, kaip ir jūs pats. Bet dėl to jūs neprivalote tapti priešais ir nustoti sveikintis. Net jei sutemus plėšote vienas kito pakabintus plakatus, o jų vietoje kabinate savo kandidato veidą.

Rinkimų kampanija yra kaip olimpinės žaidynės ar pasaulio futbolo čempionatas, kur kiekvienas turime savo mėgstamas komandas. Bet kai medaliai išdalinti, vėl atvirstame iš sirgalių į žmones. Net ir įsitraukę į politinę agitaciją, galite išsaugoti pagarbą kitaminčiams, varžytis be asmeninės neapykantos. Kandi kritika, kandidatų neigiamų savybių hiperbolizavimas ir ties patyčių riba ne visuomet sustojantis sarkazmas daro rinkimų kampaniją įdomesnę. Tačiau, priėję ribą, už kurios prasideda neapykantos kurstymas, geriau sukimės atgal.

2021 metais, iškart po Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento rinkimų ir Kapitolijaus šturmo, paprastas amerikietis Anthony Kingas stumdė žoliapjovę savo namų valdoje, kai į jo kiemą įėjęs kaimynas, nešinas automatiniu šautuvu, tris kartus iššovė jam į galvą ir du – į nugarą. Aukos žmona, bėgdama artyn prie parkritusio vyro, dar spėjo pamatyti, kaip šaulys, užbaigęs egzekuciją, neskubėdamas nuėjo namo. Vyras mirė anksčiau, negu spėjo atvykti greitosios pagalbos automobilis. Tyrimas atskleidė, kad auka buvo demokratas, o žudikas – respublikonas. Abu ne kartą karštai ginčijosi ir net barėsi dėl politikos.

Tokio susipriešinimo lygio, koks rinkimų metais tvyro anapus Atlanto, mūsų visuomenė dar nepasiekė. Tačiau visas mūsų mintis valdantys socialinių tinklų algoritmai ir agresyvėjanti politikų retorika neišvengiamai stumia ją ta pačia pavojinga kryptimi.

Išskyrus kelias išimtis, kai rinkimuose į Seimą bando dalyvauti akivaizdžiai kitos valstybės interesams atstovaujantys veikėjai, sąmoningai pasirinkę būti Kremliaus propagandos retransliatoriais, visi kiti Lietuvos politikai nori gero Lietuvai ar bent sau, tik skirtingai tą gėrį supranta. Lietuva nepražus, jeigu rinkėjų pasitikėjimo mandatą gaus ne tie politikai, kurie man ar jums atrodo tinkamiausi spręsti visų mūsų viešuosius reikalus. Ir net jeigu dauguma rinkėjų šiemet suklys, tai po 4 metų galės tą klaidą ištaisyti.

Net jei per tą laiką Lietuvą ištiks tokie išbandymai, kokių būta per dabartinio Seimo kadenciją, tai mūsų pilietinė visuomenė jau yra pakankamai brandi, kad susivienytų reikalaudama iš aukščiausių valstybės pareigūnų imtis lyderystės priimti būtinus sprendimus. Turbūt dar prisimenate, kad per pandemiją Sauliaus Skvernelio ir Ingridos Šimonytės vyriausybių sprendimai buvo labai panašūs – susirgimų skaičiui augant skelbė karantiną ir dalijo pinigus. O kad nauji išrinktieji nevogtų labiau už senus, prižiūrės Andrius Tapinas ir STT.

Kas betaptų mūsų apygardos Seimo nariu, jis ar ji vis tiek nenuveiks už mus svarbiausių mūsų darbų. O bendra su Druskininkų kurortu rinkimų apygarda beveik garantuoja, kad joje išrinktas Seimo narys daugiau dėmesio skirs ne Lazdijų krašto, bet druskininkiečių problemoms. Net jeigu šiandien visi kandidatai prisiekinėja neužmiršti Ančios ežero, Kapčiamiesčio girios ir Rudaminos piliakalnio. Juozas Galdikas, Kristina Miškinienė, Zenonas Streikus – visi buvo Druskininkų atstovais Seime. Per tris dešimtmečius visada taip nutikdavo, todėl stebuklais tikėti gal jau neverta. Ir ypatingai džiaugtis ar liūdėti, kas bebūtų išrinktas.

Išlikti žmonėmis, neprarasti empatijos bei orumo, nesusipykti tarpusavyje per šią rinkimų kampaniją yra gerokai svarbesnis iššūkis, negu dabar galėtų atrodyti. Bet kažkodėl aš tikiu mūsų krašto žmonių tvirtumu ir sveika nuovoka.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius, „Lazdijų žvaigždė“ (2024-08-30)