Perpildyta mokytojų kantrybės taurė išsiliejo

Spalio 30 d. vykusiame Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) išplėstiniame pasėdyje, kuriame dalyvavo pirminių organizacijų pirmininkai arba jų įgalioti atstovai bei svečiai, t. y. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis, Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narys Naglis Puteikis bei Vilniaus švietimo profesinės sąjungos pirmininkė Rūta Osipavičiūtė, išsamiai apsvarstyti mokytojų etatinio darbo užmokesčio sistemos trūkumai ir priimtas sprendimas lapkričio 12 d. skelbti neterminuotą streiką. Mūsų rajonui atstovavo Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos profesinės organizacijos pirmininkė Joalita Lynikienė.
Kaip savo pranešime ironizuodamas teigė LŠDPS pirmininkas Andrius Navickas, ŠMM ministrė, norėdama saldaus medaus paragauti (mokytojų etatinio darbo užmokesčio tvarka pavadinta geras emocijas keliančiu žodžiu „medus“), apvertė avilį aukštyn kojomis ir dabar stebisi, kodėl bitės kanda.
Iš tiesų pažadas, kad visiems mokytojams bus teisingai atlyginta, ne tik liko pažadu, bet dar ir tapo cinišku pasityčiojimu iš visų Lietuvos mokytojų, nes, nesant apibrėžtų krūvio skirstymo kriterijų, įsivyravo visuotinis chaosas. Iš vadinamųjų kišenėlių byrėjo labai skirtingai: kam kliuvo, kam nekliuvo, o kai kur mokyklų direktoriai ir pavaduotojai ugdymui sėkmingai išbandė ,,myliu nemyliu“ dalybų principą, dar labiau supriešinusį mokyklų bendruomenes ir mokytoją grąžinusį į tuos laikus, kai viskas priklausė nuo pono valios.
LŠDPS prašymas, kad mokytojų etatinis darbo užmokestis būtų aiškus ir leistų mokytojams ramiai dirbti savo tiesioginį darbą, liko neįgyvendintas, nes nuo šių metų rugsėjo mokytojai buvo priversti tapti derybininkais – turėjo susitarti dėl savo darbo krūvio. Be to, visą rugsėjį darbo krūvis nuolat buvo perskaičiuojamas ir vieną dieną pasidžiaugęs visai neblogomis perspektyvomis, kitą dieną jau tas pats pedagogas ėjo nuleidęs galvą – krūvis, o kartu ir atlyginimas, gerokai būdavo aptirpęs.
O kiek aistrų sukėlė kolektyvuose žinia, kad valandos, skirtos pasiruošimui pamokoms ir sąsiuvinių taisymui, paskirstytos skirtingai net tos pačios savivaldybės to paties tipo mokyklose! Širdį užgauna baisi neteisybė – yra mokytojų, kurie dirba su 5 vaikais ir gauna 50% pamokų pasiruošimui ir sąsiuvinių taisymui, ir yra tokių, kurie dirba su 30 mokinių klasėje ir gauna tik 35%. Taip susidaro įspūdis, kad pačia reforma nesiekiama skaidrumo, o mokytojui neleidžiama pasitikėti savo valstybe. Ar gali mokytojas, nuolat jausdamas neteisybę, įtikinti jauną žmogų siekti teisingumo, o kartu ir gražesnės rytdienos mūsų Tėvynei?  
LŠDPS, kaip vienintelė mokytojų profsąjunga, turėjusi labai aiškią poziciją ir nesutikusi nei su pernelyg aptakia, jokio realaus pagerėjimo neteikiančia šakos kolektyvine sutartimi, nei su neparuoštu, su bendruomenėmis neaptartu mokytojo etatinio darbo užmokesčio modeliu, darė labai konkrečius ir nuoseklius žingsnius. Būtent todėl praeitų mokslo metų pabaigoje organizuotas įspėjamasis streikas – juo siekta atkreipti visos pedagoginės bendruomenės dėmesį į siūlomos sistemos spragas. Taip pat tikėta, kad politikai atidžiai apsvarstys siūlomą reformą ir priims išmintingus sprendimus.
Deja, nueita pačiu ciniškiausiu keliu. Seime reforma priimta buldozerio principu ir priimta tuomet, kai mokytojai atostogavo. Reformos įgyvendinimas numestas direktoriams ant galvų, o jau rugsėjo pradžioje ėmusi lįsti yla iš maišo buvo atremiama geležiniu ŠMM argumentu: mokyklų direktoriai kalti, kad laiku su bendruomenėmis nesuderino visų tvarkų. Su kuo buvo galima derinti tvarkas mokytojams atostogaujant (gal su mokyklos ūkvedžiu ar valytojomis?), išmintingai nutylėta. Kaltieji buvo lyg ir įvardinti, atpirkimo ožys rastas, todėl žvilgsnis turėjo nukrypti nuo pačios reformos aiškių, akis badančių trūkumų.
LŠDPS kantriai laukė ŠMM išgirtos reformos rezultatų. Deja, tenka pripažinti liūdną tiesą, kad jei ir buvo atlyginimo didėjimas, tai jis praktiškai pasiektas tik didinant darbo apimtį, o bandymas patiems mokytojams smulkmeniškai įvertinti kiekvieną savo atliktą darbelį atitraukia nuo ugdymo proceso ir mokytoją paverčia savotišku išmaldos prašytoju. Kitiems pedagoginiams darbuotojams, t. y psichologams, soc. pedagogams, bibliotekininkams, patiems pavaduotojams, nereikia atsiskaityti už darbus mokinių atostogų metu. Nes jie jau seniai dirba pagal etatinį darbo užmokestį, o ne pagal kontraktą. Ar čia jau žadėtasis mokytojo prestižo didinimas, ar dar laukti naujų „dovanėlių“?
Posėdžio dalyvių nuomone, ši neapgalvota reforma perpildė mokytojų kantrybės taurę, todėl atsigręžta į dar įspėjamajam streikui teiktus reikalavimus ir konstatuota, kad jie yra logiški, aiškūs ir pagrįsti.
Tad LŠDPS, jau gegužę perėjusi įspėjamojo streiko procedūras ir nesulaukusi jokio atgarsio iš politikų, nuo šių metų lapkričio 12 d. skelbia neterminuotą streiką ir siekia, kad nepasiteisinusi ir ydinga mokytojų etatinio darbo užmokesčio tvarka būtų pakoreguota. Siūlomas toks etato išdėstymo principas: etatą turėtų sudaryti 36 val., t. y. 18 kontaktinių ir 18 nekontaktinių valandų, nes, išaugus šiuolaikinės pamokos reikalavimams, informacijos srautams, duomenų analizei bei grįžtamojo ryšio ugdymo procese teikimui, 1 kontakto valandą turėtų padengti 1 nekontaktinė valanda ir minėtos proporcijos turėtų būti išlaikytos skaidant etatą dalimis.
Kitas svarbus reikalavimas – kad valandos etatui būtų skaičiuojamos ne metams, o savaitei, nes metinių kontaktinių ir nekontaktinių valandų skaičiavimas dabar atvėrė plačiausią dirvą įvairioms interpretacijoms. Viena iš jų – kaip dirbti mokinių atostogų metu, kai kontaktas yra neįskaičiuotas.
Šiuo metu valandos, skirtos darbui su bendruomene, mokytojams paskirstytos nevienodai, todėl atostogoms darbdavys turėtų patvirtinti kiekvienam pedagogui po individualų darbo grafiką, kuriame būtų smulkmeniškai nurodytos minėtos veiklos. Kiek tai pareikalautų žmogiškųjų išteklių, niekam nerūpi. Kai kuriems darbdaviams ši tvarka atrodo neįgyvendinama, todėl vienose mokyklose susitariama dėl tam tikrų darbų, atliekamų nuotoliniu būdu. Nemažai mokyklų, kuriose vadovai, skirtingai išdaliję valandas darbui su bendruomene, atostogų laikui pateikia visiems vienodą darbo grafiką. Tad kaip turi jaustis mokytojas, kuris beveik neturi paskirtų vadinamųjų „bendruomeninių valandų“, bet atostogų metu turi dirbti tiek pat, kiek ir darbuotojas, gavęs net iki 50 % visos etato dalies?
Žinoma, reikalavimuose numatyta, jog būtina susitarti ir dėl konkrečios pedagoginių ir nepedagoginių darbuotojų darbo užmokesčio kėlimo programos. Siekiama, kad minėtų darbuotojų pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientai būtų padidinti 20%. Tai išties aktualu visai pedagoginei bendruomenei (mokytojams, švietimo pagalbos specialistams, ikimokyklinių įstaigų pedagogams, švietimo įstaigoje dirbantiems nepedagoginiams darbuotojams), nes atlyginimus švietimo sektoriuje greitai pavys minimalus darbo užmokestis.
Tikimės, kad LŠDPS iškeltus reikalavimus apsvarstys ir palaikys mokinių tėvai, visuomenė, ypač visa pedagoginė bendruomenė, nes tikrai pribrendo laikas susitelkti, pabandyti išbristi iš dabartinio chaoso švietimo sistemoje ir įtvirtinus aiškią, skaidrią sistemą siekti proveržio.
Joalita Lynikienė, Lazdijų Motiejaus Gustaičio profesinės organizacijos pirmininkė, LŠDPS