E. Aleksonis: reikia padėti, gelbėti, gailėtis, bet ne aukštinti

Buvau daugiau negu nustebintas, kai  „Lazdijų žvaigždėje“ pasirodė publikacija, aukštinanti vieną didžiausių mūsų įstaigos galvos „skausmų“ – vienišą motiną. Etikos sumetimais neminėsiu jos pavardės. Manau, jog su ja nuolat bendraujantys socialiniai, policijos ir kitų atsakingų institucijų darbuotojai puikiai atpažins, apie ką kalbu. Nenoriu jos pavardės rašyti ir dėl jos vaikų, kad jie netaptų patyčių objektu.
Tiesa apie šią moterį yra tokia, kad iš jos šeimos maždaug prieš savaitę, iki pasirodant publikacijai, buvo paimti du vyresnieji vaikai, jie apgyvendinti „Židinyje“. Prieš dvi savaites iki straipsnio apie ją, mano turimais duomenimis, ji policijos pareigūnų išgėrusi buvo užfiksuota Kapčiamiestyje. Kartu su ja buvo ir mažamečiai vaikai.
Įdomu, kodėl žurnalistė, rašydama tokią teigiamą informaciją apie motiną, kuri viską daro dėl vaikų, nufotografavo ją vieną. Kur jos atžalos buvo tuo metu? Kaip jie atrodė: ar aprengti, nuprausti, sušukuoti? Mažame miestelyje niekam ne paslaptis, o ir pati motina, kuri, būdama atviros širdies, visiems viską pasakoja, kad pastaruoju metu ji pati stengėsi, jog vaikai iš jos namų būtų paimti. Ne tik dėl to, kad vis sunkiau moteriai sekėsi rasti su jais kalbą, jie tiesiog neklausė, bet daugiausia dėl to, kad savotiškai trukdė susitikinėti su nuolat iš Kauno atvažiuojančiu draugu.
Kaimynai ne žavisi šia moterimi, o yra pašiurpę dėl jos elgesio... Ne, ji išgeria gal ir labai retai, bent jau taip būna nustatyta. Tačiau neturi jokių socialinių įgūdžių. Per pusmetį jai patikėtą kažkada pavyzdine gatvės sodyba buvusį namą ji baigia paversti landyne. O keletas uogienės stiklainių, kurie gal kaip tik ir buvo išvirti viešo asmens apsilankymo proga, dar nerodo, jog šeima yra tokia, apie kurią reikia pagyros žodžius rašyti. Metė gerti. Tarsi tai būtų kažkoks didvyriškas poelgis, vertas pirmojo laikraščio puslapio.
Pastaruoju metu žiniasklaidoje gana daug tokių rašinių – apie nieką. Apie socialinės rizikos šeimų gyvenimą. Skaito tokius rašinius tokie patys, po beveik tūkstantį eurų socialinių pašalpų ir kitų išmokų gaunantys, tačiau niekaip iš purvo neišlipantys, ir džiaugiasi: tegul tie durneliai tiki, kad mes taip pagal jų dūdelę gyvename. Skaito kiti, normalūs žmonės, šalia gyvenantys kaimynai ir piktinasi: ko gero, reikės ir man šitaip apsileisti, tvartelio stogą aplupti, grindų tris mėnesius neplauti, kad ir apie mane parašytų – taisausi...
Mes dažnai nežinome, kaip atsiranda ta socialinės rizikos šeima, kokios jos šaknys. Gal tėvai tokie patys buvo. Gal žmones iš nevilties užklupo liga, depresija, kad jie nieko nenori tvarkytis, vaikais rūpintis. Mūsų, tokių įstaigų, kaip „Židinys“, vaiko teisių apsaugos institucija, socialiniai įvairių lygių darbuotojai, pareiga aiškintis, padėti, gelbėti vaikus, kad jie neaugtų tokie patys kaip jų tėvai. Tačiau aukštinti jų pirmuosiuose laikraščių puslapiuose vien už tai, kad negeria, tikrai nereikia. Ko gero, dar pasijus tikrais didvyriais.
Egidijus Aleksonis, Lazdijų rajono savivaldybės socialinės globos centro „Židinys“ direktorius