G. Semenienė: kreipimasis į sukčius

Nežinau, kaip pavadinti šitą mano pokalbį su žmogumi, pasivadinusiu daktaru, garbingos profesijos atstovu.
Pentadienį pusę šešių vakaro suskambėjo telefonas, pakėliau ragelį ir pašiurpau nuo gailaus moters verksmo. Prisistatė mano seserimi, verkė sakydama, kad labai susižalojo ranką. Nustebau, nes sesuo laidinio telefono neturi, bet liepiau kviesti greitąją. Tada telefono ragelį aname laido gale perėmė kitas asmuo. „Labas vakaras, – pasigirdo labai skardus balsas. – Čia jums skambina daktaras, jūsų sesers labai bloga padėtis...“ Nelaukdama tolesnių jo žodžių surikau: „Eik tu, daktare, na...“ Tada jis metė ragelį.
Dabar gailiuosi, kad pasikarščiavau, galėjau ilgiau pasikalbėti, kadangi pati esu patyrusi kelias operacijas – gerai žinau, kad daktarai pinigų neprašo, čia jau žmogaus asmeninis reikalas.
Panašus skambutis man ne pirmas. Prieš keletą metų skambino „sūnelis“, taip gražiai mane pavadindamas mamyte. Iškart širdis suspurdėjo išgirdus: „Mamyte, gelbėk!“ Viešpatie, galvoju, negi sūnus iš ano pasaulio gali man paskambinti... Bet kai pasisakė pakliuvęs į avariją, atsitokėjau ir padėjau ragelį. Ilgai negalėjau užmigti, taip buvau sukrėsta to balso: „Mamyte, gelbėk!“
Praėjusiais metais skambino „anūkėlis“, kuris neva padaręs avariją – labai reikėjo pinigų, kad sužalotasis nesikreiptų į teismą. „Močiute, gelbėk!“ – prašė. Iškart pagalvojau, kad tai teisybė, nes labai myliu savo anūkus. Kai paklausiau, kuris anūkėlis, atsakė: „Vyriausias, močiute, vyriausias.“ Dabar rašant ima juokas... Jam sakau, kad jei būtum jauniausias, gelbėčiau, o jei vyriausias, tai eik po velnių. Tada „anūkėlis“ pavadino mane kū... ir palinkėjo galą gauti.
Dėl praėjusios savaitės pokalbio... „Daktarėli“, tavo toks gražus skambus balsas, tikriausiai ir pats esi neblogos išvaizdos. Kodėl pasukai tokiu keliu, žmogau? Jei dar gyva tavo motina, pasipasakok jai apie savo nuklydimą. Gal primins dešimt Dievo įsakymų, gal pasimels už tave, kad Dievulis apšviestų protą ir sugrįžtum į padoraus žmogaus gyvenimą. O tu, moterėle, kuri taip gailiai verkei, turbūt tau nebe pirmas kartas būti lyg kino artiste? Nusišluostyk ašaras ir pagalvok, kad už tokius darbus Dievas gali nubausti. Tada suprasi iš tikro, o ne už pinigus, kas yra skausmas.
Kadangi esu sena moteris, tai gailiuosi, nes maldoje sakoma: „Atleisk mūsų kaltes.“ Bet, duok Dieve, kad jūs, sukčiai, vieną kartą praregėtumėte ir baigtumėte apgaudinėti senus žmones.

Genė Semenienė, rašytoja