Dėl šieno lenkų ir dzūkų varžytuvės – kieno karvėms bus liesesnis davinys

Neįprastai vėlavęs pavasaris ir iškart po jo užklupusi sausra Lazdijų krašto ūkininkus įstūmė į keblią padėtį – anksčiau pardavinėję šieną, šienainį ir šiaudus į Lenkiją dzūkai dabar patys neranda kur jų nusipirkti, o lenkai ir toliau žvalgosi į mūsų kraštą ir ieško pašarų.
Limuzinų veislės galvijų bandą ir avis auginantis Teizininkų kaimo ūkininkas Nerijus Sukackas, be ūkininkavimo dar dirba Lazdijų savivaldybės įsteigtoje VšĮ „Darbo vietų kūrimo centras“, konsultuojančioje ūkininkus ir propaguojančioje mėsinę galvijininkystę.
Prišienavo 6–7 kartus mažiau
Todėl paprašytas papasakoti, kaip ekstremalius šių metų orus išgyvena Pietų Lietuvos ūkininkai, gali remtis ne tik kolegų pasakojimais, bet ir asmenine patirtimi.
N. Sukacko teigimu, didelėje dalyje Lazdijų rajono, o ypač Veisiejų ir Kapčiamiesčio seniūnijose, kur lengvesnės žemės, per sausrą pievos visiškai išdegė. Vakarinėje rajono dalyje, link Šeštokų ir Krosnos, ganyklos nukentėjo ne taip smarkiai.
„Ūkininkai ne tik nepriruošė pakankamai pašaro žiemai, bet norėdami išlaikyti galvijų bandas, pradėjo šerti tuo šienu, kurį spėjo pasiruošti“, – pasakojo ūkininkas Nerijus.
Kas ir spėjo vasaros pradžioje nušienauti dar neišdegusią žolę, tai iš to paties pievos ploto susuko gerokai mažiau šieno rulonų. Ten, kur pernai pavykdavo gauti 6–7 rulonus iš hektaro, šiemet kartais vos vienas susidarė.
„Buvo tokių ūkininkų, kurie krito į paniką ir smarkiai sumažino galvijų bandas – išbrokavo nemažai žindenių (mėsinių) karvių, pardavė jaunesnius, negu įprastai, bulius. Didesni ūkiai mėsinius bulius paprastai šeria tvartuose veždami žolę, o kai žolės nebuvo, nenorėjo šerti žiemai paruoštu pašaru“, – sakė N. Sukackas.
Už ruloną šienainio mokėjo iki 50 eurų
Negana to, nukentėjo ir pasėliai. Vėluojant pavasariui, iš pradžių į laukus nebuvo įmanoma įvažiuoti, o paskui, kas nespėjo per labai trumpą laiką, iki prasidedant sausrai, pasėti vasarojaus, viską prarado, nes į perdžiūvusią žemę suberti grūdai nedygo.
„Žieminiai javai dar kažkaip išgyveno, gal išnaudojo rytinę rasą, bet vasarojus prastas – ir grūdai, ir šiaudai, naudojami galvijų kraikui. Negana to, turtingesni už dzūkus lenkų ūkininkai gali daugiau sumokėti už šiaudų ritinius, todėl Pietų Lietuvos galvijų augintojams jų įsigyti sudėtinga“, – kalbėjo ūkininkas.
Ir ne tik šiaudus. Į Lenkiją ankstesniais metais iškeliaudavo nemažai šieno ir šienainio. Nes prie sienos su Lietuva ūkininkausiantys lenkai turi nedaug pievų, didžiąją dalį savo žemių apsėja kukurūzais – svarbiausiu jų karvių pašaru, o šieno pigiai įsigydavo iš Dzūkijos. Lenkų ūkininkai gali daugiau sumokėti, nes jų šalyje didesnės pieno supirkimo kainos.
Pasak N. Sukacko, 2017 m. vasarą, kai žolei gerai augti pakako drėgmės net ir smėlėtoje Dzūkijoje, į baltą plėvelę suvyniotas ritinys šienainio Pietų Lietuvoje kainavo nuo 15 iki 18 eurų. Šiemet kaina buvo pasiekusi net 50 eurų.
„Bet kai lietus palijo, žolė iškart atsigavo, ir kainos krito – dabar už ruloną šienainio niekas daugiau kaip 30 eurų nemoka“, – sakė N. Sukackas.
Kitus konsultuojantis ūkininkas Nerijus pats vos neprisidarė bėdos, kai ankstyvą pavasarį sumanė parduoti nuo praėjusių metų likusį šieno perteklių. Suderėjo po 12 eurų už ruloną ir jau būtų pardavęs, bet netikėtai susižeidė koją ir negalėjo pakrauti jų pirkėjui. Šienas taip ir liko neparduotas, o dabar N. Sukackas džiaugiasi, kad turės kuo šerti savo 10 limuzinų veislės galvijų ir 15 avių. Per žiemą vienas Nerijaus limuzinas suėda iki 12 šieno ritinių.
Vikių, avižų, miežių ir kitų baltymingų augalų mišinį 1,5 ha lauke pasėjęs vyras pasakojo tikėjęsis iš jo gauti apie 20 ritinių pašaro, o gavosi tik 4.
Galvijams reikia ne tik žolės, bet ir pavėsio
N. Sukackas ūkininkauja Šventežerio seniūnijos Teizininkų kaime, kur kraštovaizdis kalvotas, žemė, nors ir ne itin derlinga, bet bent jau ne toks sausas smėlis, kaip šilinėje Dzūkijoje. Todėl aplink kūdrą įrengtoje jo ganykloje žolė kyla sparčiai, o galvijai net ir po sausros atrodo neblogai įmitę.
„Kaitra bei didelė oro drėgmė veikia visus gyvūnus – ne išimtis ir mėsiniai galvijai. Karčių metu reikėtų atidžiau stebėti galvijų sveikatą ir elgseną ganyklose, nes tokiu metu iškyla rizika perkaisti. Kad galvijai to iš vengtų, būtina pasirūpinti, kad jiems netruktų švaraus vandens“, – pasakojo N. Sukackas, rodydamas savo valdas.
Ūkininko teigimu, svarbu, kad galvijai aptvertame ganyklos plote turėtų vietą, kur galėtų rasti šešėlį. Tam puikiai tinka aptverti miškeliai, krūmynai, seni sodai ar pavieniai dideli medžiai, kurie savo lapų vainiku sudarytų sodrų pavėsį galvijų poilsiui.
Karštą vasarą sparčiau dauginasi kraujasiurbiai vabzdžiai, o o pavėsingos vietos, pasak Nerijaus, tampa jų buveinėmis. Tokiu atveju pavėsį atradę galvijai negali ramiai ilsėtis dėl nuolatinio vabzdžių puolimo.
„Yra įvairių priemonių, kurios visai neblogai apsaugo galvijus nuo vabzdžių puolimo – tai įvairūs ant galvijo kūno purškiami preparatai, ausų įsagai“, – sakė N. Sukackas.
Po limuzinų ganyklos dar aplankėme Nerijaus avių aptvarą – ten žolė nugraužta gerokai žemiau, bet irgi jau neliko vasaros pradžioje buvusių nugeltusių plotų. Ūkininko teigimu, žolei reikia drėgmės ir šiltų naktų, o visa tai dabar yra, todėl iki vasaros pabaigos dar pakaks laiko prisišienauti.
Romas Sadauskas-Kvietkevičius, delfi.lt
R. Sadausko-Kvietkevičiaus nuotr.