Kavos popietėje – vaistai nuo išprotėjimo ir 230 katinų po vienu stogu

Tądien kavos popietė Lazdijų krašto muziejuje žadėjo būti itin įdomi, mat buvo pristatytos net dvi parodos: Laimos Arbačiauskienės statulėlių ir puodelių kolekcija „Katinas, kuris mėgsta vaikščioti vienas“ ir Alės Kvedaravičienės kryželiu siuvinėtų paveikslų paroda.
„Murkiančioje“ kolekcijoje: 230 katinų, telpančių po vienu stogu
Per du šimtus katinėlių atkeliavo į Lazdijų krašto muziejų iš Laimos Arbačiauskienės namų. Anot pačios kolekcininkės, namuose pasiliko tik vienas katinėlis ir tik jis vienintelis gali laisvai vaikščioti po kambarius ir poilsiui pasirinkti mieliausią sau kertelę. Visi kiti – gausios jos kolekcijos eksponatai. Juk net dulkes nuvalyti, nuprausti kelis šimtus įvairaus dydžio ir formų statulėlių – tikrai nemenkas iššūkis kolekcininkei. „Reikia juos prausti, tikrai reikia“, – sakė šypsodamasi ponia Laima.
 Ir kokių katinėlių tik nėra kolekcijoje, o ir jų paskirtis itin įdomi. Vienais kaip sagėmis galima tiesiog pasipuošti, ant kito katinėlio uodegėlės žiedelius susimauti, dar kitas – į vonią, trečias – žvakidė, o iš 50 puodelių su kačių atvaizdais malonu gerti kavą, šeimos nariai gali rinktis, kokį tik širdis geidžia. Kolekcija nuolat pilnėja ir didėja, mat draugai, giminaičiai, pažįstami jau nė neklausę žino, ką geriausia Laimutei lauktuvių parvežti. „Štai net maišelis pirkiniams su katėmis“, – rodė L. Arbačiauskienė. Lazdijų krašto muziejaus direktorė Daina Pledienė išdavė paslaptį, jog kai tik muziejuje „apsigyveno“ ponios Laimos katinai, į muziejų vis ėmė užsukti katinėliai iš kiemo. Ir visiems neprošal būtų apsilankyti Lazdijų krašto muziejuje ir pasimėgauti L. Arbačiauskienės nuostabia katinų kolekcija. Juk kas iš mūsų nėra pavydėjęs katėms gebėjimo ignoruoti kasdienybės rūpesčius ir visiškai atsipalaiduoti? (Karen Brademeyer).
Siuvinėjimas kryželiu – puikiausi vaistai nuo išprotėjimo
Ponia Alė Kvedaravičienė negali nesiuvinėti, šis užsiėmimas jai maloni kasdienybė. Adatą į audinį smaigsto jau gerą dešimtmetį. Moteris pasakojo, kad siuvinėja, kiek turi laiko, tačiau dirba ir kitus darbus. Jos vyras – didysis pagalbininkas visuose jos darbuose, tad jei siuvinėtoja pernelyg ilgai užsisėdi prie būsimo paveikslo, šeimoje skandalas tikrai nekyla. Ilgiausiai siuvinėti darbą užtruko nei daug, nei mažai – 3 mėnesius. Net pajuokauta, jog siuvinėjimas – tai pats geriausias vaistas nuo išprotėjimo. „Tikrai vaistas – nuo visų ligų“, – pripažino ir pati parodos autorė. Draugės, sveikindamos ponią Alę, dėkojo jai už tai, kad kojas šildo, mat ji dar ir šlepetes velia. Paveikslų ji nepardavinėja, mat gimę iš kruopštumo ir kantrybės, jie itin brangūs. Dabar jos siuvinėtų paveikslų paroda –  Lazdijų krašto muziejuje.
Ir kavos kvapas, ir braškės, ir malonus pokalbis apie mielus širdžiai pomėgius, ir savų, gerai visiems pažįstamų, vietinių lazdijiečių moterų darbai: vienos – kolekcija, kitos – siuvinėtų paveikslų paroda, ir besišypsantys veidai. Ko daugiau bereikia maloniai popietei praleisti?

KAVOS PUODELIAI

Dineta Babarskienė, „Lazdijų reklama“