D. Vaivadienei – medalis už vaikus: kokia antroji jo pusė?

Danutę Vaivadienę, nors gyvena nedideliame Mikyčių kaime, surasti buvo nei lengva, nei paprasta. Jei manote, kad dabar kaimuose esanti tvarka, kai visi keliukai suregistruoti, pavadinti gatvėmis, gali palengvinti paieškas, apsirinkate: Piliakalnio gatvė Mikyčiuose nuolat šakojasi, dalijasi – suprask be navigacijos, kad gudrus, kuris kelias pas Vaivadienę veda...

Apdovanota  „Už nuopelnus  Lietuvai“ medaliu

O ieškoti šios gausų būrį vaikų išauginusios moters buvo verta. Mat gegužę, prieš pat Motinos dieną, prezidentas Gitanas Nausėda ją, kaip ir dar 45 mamas bei globėjas iš visos Lietuvos, apdovanojo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu. Už tai, kad pagimdė devynis, o iki pilnametystės užaugino ir dorais žmonėmis išauklėjo septynis vaikus – keturis sūnus ir tris dukras.

Priėmimas prezidentūroje, kaip sakė Danutė, jai didelio įspūdžio nepadarė. Ji nepratusi prie išskirtinio dėmesio, tačiau rūmų aplinka jai pasirodė oficiali ir šalta, o pats šalies vadovas – susikaustęs. Gal vėliau, sakė ji, kai baigėsi oficiali dalis ir visi buvo pakviesti į kitą erdvę, kur vyko neformalus bendravimas, viskas buvo jaukiau ir paprasčiau. Tačiau Danutė Vaivadienė, kurią į prezidentūrą atlydėjo vaikai Julius ir Justina, ilgiau ten nepasiliko. Taigi, ir nežino, koks prezidentas yra tuomet, kai nebelieka žiniasklaidos ir oficialumo.    

Jau po apdovanojimo, po viešnagės prezidentūroje, kai Vaivadienei ranką spaudė ir gėles teikė ne tik prezidentas Gitanas Nausėda, bet ir savivaldybės merė Ausma Miškinienė, vieną pavasario pavakarę, susėdusios ant suolelio Danutės Vaivadienės namų kieme, sutarėme, jog pažiūrėsime ir į antrąją šio valstybinio apdovanojimo pusę: pasivaikščiosime Danutės atsiminimų ir įspūdžių takais po nugyventą gyvenimą, pasvarstysime, ar verta visgi ryžtis šiandien gimdyti tiek vaikų, pagaliau ar dažna moteris šiandien drįsta tai padaryti... Ir, žinoma, kas mamai yra svarbiausia – pasidžiaugsime jos vaikų bei anūkų gyvenimu bei pasiekimais.  

Svajojo apie didelį ūkį – gavo didelę šeimą

Danutė prisimena – ilgai rinkosi kartu su vyru Jonu nuolatinę vietą visam gyvenimui, kol nutarė: gyvensime čia, Mikyčiuose. O iškart po vedybų gyveno Lazdijuose, Meteliuose, Žagariuose, Ežerėliuose. Vis bandė, kur geriau, planavo, dėliojo savo gyvenimą ilgiems metams į priekį. Kol pagaliau apsistojo vyro senelių namuose Mikyčiuose. Į čia atsivežė jau 4 vaikus. Ir svajones, kad čia pradės rimtai ūkininkauti, prikels sodybą naujam gyvenimui. Šalia gyveno ir dvi netekėjusios vyro tėvo seserys, tuo metu jau labai reikalingos priežiūros ir pagalbos.  

Danutė ne tik dėl jų priėmė sprendimą gyventi kaime. Abu su vyru buvo baigę tik vidurines mokyklas, specialybių neturėjo. Todėl mieste tuo metu darbą, neturint išsilavinimo, sunku buvo rasti.

Buvo pati Nepriklausomybės pradžia. Jei kas pamena tuos metus, puikiai žino, kad besikuriantys ūkininkai negalėjo tikėtis kokios nors ypatingos valstybės paramos, bankai paskolas dar labai sunkiai dalijo. Juo labiau tokioms šeimoms, kuriose daug burnų ir mažai turinčiųjų nuolatinį mokamą darbą. Ir išmokų už vaikus tuomet dar nebuvo... Tačiau gyvenimas skubėjo, neleido dairytis į šonus. Ir gyvenimo planus turėti didelį ūkį koregavo, nes vienas po kito gimė vaikai. Ir vaikus supti, ir ūkį sužiūrėti nelengva buvo.  

Pirmieji vaikai, pasak Danutės, buvo tikrai išvargti. Vėliau buvo lengviau, nes vaikai vieni kitus augino. Nuo mažens, labai anksti, buvo pratinami prie ūkiškų darbų: kai per ketvirtus metus persirisdavo, jiems tvarte jau būdavo patikima kiaušinių surinkimas. O berniukai tėvui padėdavo gyvulius šerti, tvartus iškuopti.

Nelengva vaikystė buvo geras startas tiems, kurie patys nutarė ūkininkauti ir savo gyvenimą sieti su tėvų svajonėmis apie stambaus ūkio sukūrimą. Bet apie tai – kiek vėliau, nes su Danute dar turime kalbos apie vaikų auginimą, auklėjimą. Ir apie sprendimą turėti tiek, kiek Dievas duoda.

Gimdė rizikuodama sveikata

Pagimdė devynis, o šiandien glaudžia tik septynis vaikus... Nelengva kalbėti apie netektis. Juo labiau – apie vaikų. Bet Danutei teko iškęsti šį skausmą. Vienas sūnų mirė gimdymo metu – buvo vienas iš dvynukų, sūnaus Juliaus „porininkas“. O štai vyriausiojo sūnaus Donato netektis buvo labai sunki, nes vaikinas buvo jau beveik sulaukęs pilnametystės, tikras mamos pagalbininkas, visus ūkio darbus mokėjęs dirbti. Danutė kalbėdama braukia ašarą: žaizda negyjanti, didelė ir ji visuomet kraujuos. Nėra mamos, kuri galėtų susitaikyti su vaiko netektimi, nesvarbu, kiek laiko būtų praėję...

Danutė Vaivadienė sako, kad visą gyvenimą sveikata džiaugtis negalėjo. Gydytojai buvo perspėję dėl didelių rizikų, galimų komplikacijų, rekomendavo daugiau vaikų negimdyti. Tačiau ji visai nekreipė į tai dėmesio – sėkmingai po daktarų veto pagimdė dar šešis. Faktas – vaikus labai mylinti. Ir vyras Jonas visuomet norėjo didelės šeimos. Gal net labiau negu ji. Liaudiškai sakant, gimdė tiek, kiek Dievas davė. Jai niekuomet nekilo minčių, kad nėštumą galima nutraukti. Sako, niekuomet nebūtų išdrįsusi žudyti gyvybę. Ir dar gydytoją prašyti būti tokio nusikaltimo bendrininku...

 Kai vaikai pradėjo lankyti mokyklą, teko įvairių gudrybių imtis, kaip visus juos iš mažų pajamų tinkamai aprengti, kad nesijaustų nepatogiai prieš bendraamžius. Buvo išnaudoti ir antrų rankų parduotuvių, tuomet dar neseniai atsiradusių, rezervai, ir vieniems kitų pritaikomi išaugti drabužiai. Dėl aprangos Danutė sako buvusi itin jautri, norėjo, kad vaikai būtų kaip visų, nors tokių galimybių neturėjo. Jau visus septynis augino, kai pagaliau iš valstybės atėjo finansinis pastiprinimas šeimai – socialinės pašalpos gausioms šeimoms. Sako, kad ne tik ji, bet ir daugybė Lietuvos mamų niekuomet nepamirš tuometinės ministrės Vilijos Blinkevičiūtės, kurios svarių įrodinėjimų dėka jie buvo pradėti mokėti.  

Danutė prisimena, kad tuomet, kai ji vaikus augino, tik pasvajoti buvo galima apie tokias vaikų auginimo sąlygas, kokias mamos turi dabar: ne tik specialios išmokos, bet ir sauskelnės, vaikų darželiai, autobusiukai į mokyklas vos ne nuo namų paima... Auginti vaikus dabar lengva, tačiau gausių šeimų – vis mažiau. Štai ir jos vaikai. Tik dukra Justina daugiausia – 4 vaikus turi. Kai vaikų yra 7, o anūkų – tik 13, matematika labai aiški: mamos kelio auginti gausią šeimą nesirinko nė vienas. Žinoma, dar nevėlu: ji pati pagranduką Gintarą pagimdė jau sulaukusi 43-ejų. Danutės dukros šiuo metu gerokai jaunesnės, taigi, laiko vaikus gimdyti ir auginti dar yra.

Viename ūkyje – trys sūnūs

Danutė Vaivadienė nustebina sakydama, kad jos svajonę prikelti vyro senelių sodybą Mikyčių kaime, kuriame ilgus metus gyveno ir ūkininkavo, įgyvendino ne jie su vyru, o trys jos sūnūs – Renatas, Julius ir Gintaras. Tai jie, šiuo metu jau gyvenantys atskirai nuo tėvų, ėmėsi esminio ūkio pertvarkymo: įsigijo žemės, susiremontavo namus. O tėvams kitus, mažesnius,  kaimynystėje nupirko.  

Šiuo metu trys vyrai gyvena ir dirba vieni, jokios moteriškos rankos tuose namuose nėra. Ir, pasak kaimynų, tvarkosi puikiai. Nors dirba apie 100 hektarų žemės, turi 30 karvių, jas patys melžia ir pieną supirkėjams pristato.

Kas bus, klausiu, kai kuris nors vesti sugalvos, žmoną parsives ir teks su broliais vienais namais dalintis? Danutė sako – ne bėda, aplink pilna tuščių sodybų. Tik  susitvarkyk ir gyvenk. O kol kas, kol žmonas susiras, jai reikia bent jau maistu sūnums pasirūpinti. Juokauja – kai atsikėlė į Mikyčius, visą laiką po kaimą kursavo su puodais: iš pradžių pas vyro tetukes, dabar – pas sūnus. Bet jai šis darbas nesunkus. Per tiek metų jau įprastas.

Kai nuo vaikų kalbos peršoka prie kalbų apie anūkus, Danutė Vaivadienė iškart pagyvėja: taigi garsiosios Lazdijų hipodromo žirgininkės Neringa ir Erika Šarkelytės – jos anūkės, po jos namų stogu kartu su mama šiuo metu gyvenančios. Turi mergaitės atkaklumo ir meilės žirgams. Ne tik rajone, bet ir Lietuvoje jos jau seniai užima pirmąsias vietas, veža į namus apdovanojimus. Ir kas žino, gal būtent joms lemta išgarsinti ne tik Mikyčius, bet ir visą Lazdijų kraštą...  

Dalė Vailionytė, „Lazdijų žvaigždė“ (2024-05-24)