R. Lapaitis: „Režisierius tikino, kad aš jį įkvėpiau sukurti šį filmą“

Kai 2013 metais pirmą kartą Vilniuje, 18–ajame „Kino pavasaryje“,  buvo parodytas dokumentinis filmas „Begalinis koridorius“ – nekilo jokio triukšmo, neskambėjo fanfaros, o ir kino kūrėjai nebuvo nei kaip nors ypatingai pagerbti ar įvertinti. Tačiau filmo kelias tada tik prasidėjo. Juosta iškeliavo į Angliją, ten buvo adaptuota užsieniui, ją įgarsino britų žvaigždė Jeremy Ironsas. O pasaulinė premjera surengta Britų kino akademijoje. Šiuo filmu iškart susidomėjo CNN ir „Eurochannel“, teisę jį rodyti įsigijo Izraelio, Albanijos, Bosnijos, kitų šalių televizijos, viena didžiausių pasaulio televizijos tinklų „Al Jazeera“, kuri turi pusę milijardo žiūrovų. Šiandien filmas parodytas daugiau nei  100 šalių. Kritikai kino festivaliuose šią juostą pasitiko aplodismentais: Amerikoje ji pelnė pagrindinį prizą mažaisiais „Oskarais“ vadinamuose kino apdovanojimuose „Accolade Global Film Competition“, Madrido ir Tenerifės tarptautiniame kino festivalyje gauta statulėlė už geriausią metų dokumentinį filmą ir geriausią režisieriaus darbą. Šiandien filmas jau yra gavęs 7 apdovanojimus. Kruvina Chodžaly miestelio istorija, tapusi dokumentiniu filmu,  pastatyta pagal Ričardo Lapaičio dienoraščius, atnešė profesinį pripažinimą ir apdovanojimų statulėles kūrėjams. O Ričardas Lapaitis – pagrindinis juostos herojus, iškart filmuotis net nesutikęs, ilgai galvojęs, filmo kūrėjams sakęs, kad būsiąs tik konsultantas ir net prašęs palikti jį ramybėje. Tačiau Ričardą išvystame kino juostoje. Jis pasakoja tai, ką matė ir aktyviai apie tai liudija, nors kartais prisipažįsta, kad tai, kas išjausta, išgyventa, vėl prisiminti nelengva. „Šie išgyvenimai pažeidžia psichiką, išdrasko širdį“,– sakė jis, prisipažinęs, kad vis tik Dievas jo neužmiršęs ir jis, pakilęs lyg Feniksas iš pelenų, šiandien gali keliauti po Europą, susitikti su įtakingais žmonėmis, pasakodamas apie karo nusikaltimus.
Dabar kalbėjomės su Ričardu Lapaičiu vos jis sugrįžo iš Klaipėdos, kur buvo kviestas Azerbaidžano ambasados laikinojo konsulo Lietuvoje Ateš Girkhiyev bei Aliaga Mamedov – Klaipėdos krašto azerbaidžaniečių bendrijos „Azeris“ pirmininko. Tačiau Klaipėdoje Ričardas tik trumpam buvo stabtelėjęs – tuoj išvykęs į Rygą, kur dalyvavo dokumentinio filmo „Begalinis koridorius“ pristatymo renginiuose, vykusiuose Europos Sąjungos namų konferencijų ir Latvijos universiteto Akademijos salėse.
Filmas pasakoja apie tragišką 1992–ųjų naktį iš vasario 25 į 26, kai armėnai Kalnų Karabacho miestelyje Chodžaly išžudė 613 vietinių azerbaidžaniečių, iš jų 63 vaikus, 106 moteris, 70 senelių, 8 šeimos sunaikintos visiškai, 25 vaikai prarado savo tėvus, 150 dingo be žinios, o 1275 paimti į nelaisvę. Ričardas tikina, kad tai ne skaičiai, bet gyvi žmonės, kurių kiekvienas turi savo gyvenimo istoriją. Žudynes, į kurias įpainiotos skirtingos tautos ir religijos, parodyti kino juostoje – drąsus sprendimas. „Labiausiai mane įkvėpė žurnalistas Ričardas Lapaitis, su kuriuo netyčia susipažinome: tuo metu, kai įvyko Chodžaly tragedija, jis kaip tik ten buvo. Ir garsiai savo istorijos iki šiol niekam nebuvo pasakojęs. Ją išgirdęs iškart supratau, kad yra verta žurnalisto plunksnos, o mano atveju – kino kameros“,– viename interviu yra sakęs kino prodiuseris, filmo kūrėjas Aleksandras Brokas.
 Ričardas Lapaitis prisimena apie 10 - 15 valandų trukusius filmavimus. Jie išvargę, purvini, mažai valgę privalėjo filmuotis. Ričardas  tikina, kad tai nebuvo lengvas pasivaikščiojimas po filmavimo aikštelę, jau greičiau juodas, sunkus, sekinantis darbas. „Nenoriu nieko matyti“,- prisipažino Ričardas, kad tokius žodžius ne kartą išsakė filmo kūrėjams, taip jį išsekinęs filmavimas, visi tie kraupūs prisiminimai, kai turi vis prisiminti tų žudynių baisius vaizdus, o paskui juk dar ilgai negali užmiršti. „Aš praradau tiek daug dvasinių jėgų“,- sakė jis. Pasak Ričardo, buvo stengiamasi nufilmuoti kuo autentiškiau, kiek tai įmanoma, parodyti viską taip, kaip buvo, taip, kaip jis rašęs savo dienoraščiuose.
O juk kažkada Ričardas buvo tik keliautojas. Šiaurės poliarinis ratas, Tolimieji Rytai, Užbaikalė, Pietų Kaukazas - jį traukte traukė kelionės. Anot jo, sumąstęs pakeliauti ir po Viduriniąją Aziją, gal net Kiniją pasiekti, bet likimas „pasuko“ jo gyvenimą kitaip. „Galvojau, keliausiu į Viduriniąją Aziją, rašysiu eiles ir apie jokį karą minčių net nebuvo. Sutiktas žmogus, jo istorija, tiesiog netikėtai „privertė“ užsukti ten“,- pasakojo jis. Pasak Ričardo, tuomet jis buvęs paprastas žmogutis, visiškas nulis. „Joks karo žurnalistas aš nebuvau“,- prisipažino jis. O pateko ten, kur nė pats nesitikėjo - bėgliai, kraujo klanai, lavonai, panikos apimtų žmonių išgyvenamas siaubas, tikra mėsmalė. Jauno vaikino akimis, tada jam buvo 23 metai, regėjo iškankintus vietos gyventojų kūnus, daugybę sužeistų ir be artimųjų likusių žmonių sielvartą. Daugelis buvo paimti į nelaisvę. Šios tragedijos pasekmė - ne tik nužudyti, bet ir kankinti žmonės. Ričardas nelengvai prabyla apie išprievartautas moteris, merginas, mergaites, prisipažįsta, kad jam teko ne vieną jų pakalbinti, nors tai padaryti labai sunku, nes jos - musulmonės ir apie tai kalbėti joms labai sunku, jei iš viso jos prabyla. Ričardas papasakojo apie nukapotus pirštus, išdegintas rankas, nuimtus skalpus ir kitas baisybes - viskas užfiksuota nuotraukose. Žiauri tiesa, kurią net suvokti sunku. Jokia svetima akis čia buvo nepageidaujama, o, juolab, žurnalistai. Juos buvo stengiamasi visais įmanomais būdais išsiųsti iš teritorijos. Ričardas pasislėpęs ir taip likęs.
„Didžiausias mano ginklas - fotoaparatas“,- sakė jis. Jo darbas - nuotraukos, kurias pats Ričardas įvardija kaip akimirkos darbus, mat nuotraukai jis turėjęs tik vieną akimirką, kitą akimirką jau gali būti visaip - tiesiog nebūti jo paties, fotografuojamo žmogaus ar dar kas gali nutikti, nes kare negali žinoti, kas tavęs laukia po akimirkos.
Anot R. Lapaičio, miestelį, kurio didžioji dalis gyventojų - azerbaidžaniečiai, užpuolė armėnai, vadovaujami Armėnijos separatistinio judėjimo lyderių, ir išžudė per šešis šimtus žmonių. Filme pirmą kartą visos pusės išsakė savo nuomonę. Buvo nufilmuota daugiau kaip du šimtus valandų filmuotos medžiagos. „Stengtasi atkurti maksimaliai taip, kaip buvo. Rodomi vaizdai, faktai yra tikri, nekelia jokių abejonių. Valandos laiko filmas pareikalavo kelerių metų kruopštaus darbo. Čia viskas suvesta tarsi į vieną tašką - aukos, žudikai, likę gyvi liudininkai“,- pasakojo Ričardas. Pagrindinė filmo kūrėja - prodiuserinė kompanija „Culture Bridge“, bet prie jos prisidėjo ir 14 kitų šalių. Šios kūrybinės komandos profesionalumą įrodo ir tai, kad prie filmo dirbo  JAV televizijos prodiuseris Geraldas Rafshoonas, žymus britų garso režisierius Brendanas Donnisonas. Per kino juostos filmavimo metus išklausyta daugybė herojų iš abiejų barikados pusių. Pakalbinti net žmogžudžiai, kurie dabar valdžioje užima aukštas pareigas. Armėnijoje, pasak Ričardo, jie iki šiol užima vadovaujamas pareigas, net didžiuojasi tuo, ką darė, laiko save didvyriais. Filme jie pasakoja, kaip rengėsi tam, kaip ruošėsi atakai. Tik pateikia savą įvykio versiją. „O juk nieko nebuvo pasigailėta - nei moterų, nei vaikų“,- sakė karo korespondentas Ričardas Lapaitis, kurio žodžius paliudija tuo metu darytos ir išsaugotos nuotraukos. „Tai tik mažytė žvakutė žuvusiems“,- sakė karo žurnalistas Ričardas Lapaitis, taip įvardindamas savo darbą.
Vėliau į karo zonas jis važiavo ne kartą. „Kodėl važiuoju? Tikrai bijau žūti, bijau užlipti ant minos“,- labai žmogiškai prisipažino Ričardas, tarsi paneigdamas mitą, jog esantis lyg koks bebaimis supermenas. Tačiau jo stiprybė, matyt, protėvių dvasioje, kur ir prasideda filmas, jo gyvenamoje vietoje, vienkiemyje, Verstaminų kaime. „Su filmavimo grupe buvome ir Kalniškės mūšio vietoje“,- sakė jis.
Susitaikyti su karo neteisybėmis, nepastebėti, kas vyksta šalia mūsų – negalima. „Negali nusigręžti, norisi, kad teisybė nenumirtų, būtų žinoma. Svarbu apie tragediją kalbėti, užmiršti šito nežmoniškumo negalima. Juk metai po metų tos tragedijos liudininkų lieka vis mažiau“,– sakė R. Lapaitis. Tačiau ir šiandien Ričardas prisipažįsta, kad sunku sugrįžti prie tų košmarų, kuriuos teko matyti, išgyventi, o ir savo sūnui papasakoti. „Ir dabar į mano kabinetą sūnus užsuka tik apsidairyti. Jei išeinu ilgesniam laikui, būna, kad užrakinu kabinetą. Nežinau, kaip reaguotų į mano matytus vaizdus, užfiksuotus nuotraukose. Kartą paklausiau sūnaus, kaip jis mano, kas –  jo tėtis? O jis atsakė labai paprastai“,– šypsojosi pasakodamas tarptautinio Europos – Azijos Spaudos fondo atstovas Lietuvoje, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys, karo žurnalistas Ričardas Lapaitis. Tai ką gi pasakęs sūnus? „Tu – meno mokyklos apsauginis“ – tokius žodžius iš sūnaus lūpų išgirdęs Ričardas. Ir kas žino, gal kada nors bus sukurta jau kita kino juosta apie Lazdijų meno mokyklos darbuotoją, kuris dažnai buvęs ties riba, už kurios – tik mirtis.
Dineta Babarskienė, „Lazdijų reklama“