Vežimai mediniais ratais dardėjo ir Lazdijuose

Ir išdardėjo žemaitukai, traukdami vežimus mediniais ratais, į 40-ąją tradicinę kultūros ir žirgų sporto šventę „Bėk bėk, žirgeli!” Anykščių rajone, Niūronių kaime. Žygį rengė Arklio muziejus, Lazdijų žirgininkų klubas, Žemaitukų asociacija, Anykščių savivaldybė. „Ši idėja pirmam kilo Vaidotui Digaičiui. O dabar tokie žygiai tapo jau gražia tradicija. Tai jau ketvirtasis žygis, bet pirmą kartą startavęs užsienyje“, – sakė Arklio muziejaus direktorius Mindaugas Karčemarskas.
Keliukais, miško takais, asfaltuotais keliais arkliukų traukiami vežimai mediniais ratais rieda, darda. Kartais kone „zuikio takais“, o kartais – tais pačiais keliais kaip ir prabangūs automobiliai. Vežimai darda iš anksto paruoštu ir kruopščiai aptartu maršrutu, kiek galėdami, žinoma, vengdami judraus transporto, asfaltuotų kelių. Kelias ilgas: Punskas – Lazdijai – Alytus – Žiežmariai – Čiobiškis – Kernavė – Želva – Anykščiai. Ar atlaikys vežimų ratai, ar nenudils žirgų pasagos? „Turėtų atlaikyti“, – tikino šypsodamiesi žirgininkai. Su Dzievuliu iš Punsko buvo išlydėti žygin ištvermingi vyrai. Teisybės dėlei reikia pasakyti – yra ir moterų.
Žmonės, mylintys žirgus, myli ir savo kraštą, saugo tarmes
Į žygį susirinko žirgininkai kone iš visos Lietuvos: dzūkai, žemaičiai, aukštaičiai, zanavykai – šiaurės suvalkiečiai, nuo Šakių. Kiekvienas savaip pasirėdęs, šiam žygiui aprangą prisitaikęs, kad gražu, patogu būtų.  Ir senovinių tradicijų laikomasi,  ir vežimus savitai pasiruošę – juk kelionė ilga, tad dar ir atsarginių ratų prisikrovę. Juk tradiciniai kinkiniai ir jais keliaujantys ekipažai rodo šimtametes savo krašto tradicijas. O kai sušneko kiekvienas savo tarme, savais žodžiais, gražu buvo klausytis. Pasirodo, jog tai žmonės, ne tik mylintys žirgus, puoselėjantys tradicijas, bet ir saugojantys savo krašto tarmes.
Žemaitukai traukė šešis vežimus, vadeliojamus patyrusių vadeliotojų kone iš visos Lietuvos. Žygyje dalyvavo Ramūnas Buinauskas, Lazdijų žirgininkų klubo prezidentas,  žirgininkas Donatas Marčinskas, su žirgininkais nuo Punsko iki Lazdijų vežimuose važiavo ir Rimas Kauzonas iš Veisiejų, ir gerai visiems pažįstamas Stasys Saladinskas, Česlovas Marcinauskas iš Kernavės, Marius Kleišmantas iš Varsėdžių kaimo, Šilalės rajono, Remigijus Žiauberis iš Kaltinėnų, Šilalės rajono, Petras Vainauskis (sakėsi esąs tikras žemaitis), Vidas Kūlokas iš Žiegždrių, Vaidotas Digaitis iš Laukuvos, viename vežime važiavęs su žolininke, bioenergetike Dale Petraitiene, keliavusia po Indiją ir Himalajus. Ir dar viena moteriškosios giminės atstovė nelengvame žygyje – tai Rūta Bučinskaitė iš Šakių –  audėja ir šokėja. Žinoma, važiavo ir Arklio muziejaus direktorius Mindaugas Karčemarskas. Juos visus lydėjo Vaidoto Digaičio ištikimoji kalytė Alka, kartais meiliai šaukiama Palka. Ponas Rimas ir ponas Stasys su žygeiviais atsisveikino Lazdijuose. Vieniems tai pirmas, bet, ko gero, tikrai ne paskutinis žygis, kiti jau senbuviai. Štai Rūtelė, toji kvatoklė, taip keliauja jau ne pirmą kartą, o Dalytė sakosi, jog kai tik Vaidotas ją pakvietė, ji nė kiek neabejojo, iškart sutiko. Reikia pasakyti, jog šiems žmonėms netrūksta nei noro, nei užsispyrimo, o tas begalinis žygių su žirgais alkis veja juos iš gimtųjų namų į kelią. Jokiais pinigais neįmanoma įvertinti, jokiomis svarstyklėmis pasverti to jaudulio, patirtų įspūdžių, tos nenusakomos sielų bendrystės, užsimezgančios neįprastoje kelionėje.
Į daugiau nei 300 km kelionę – po kunigo palaiminimo
Pramogų ir poilsio centre Šilainėje prie Seivio ežero pievose ganėsi žirgai, buvo iškraunami vežimai mediniais ratais, kruopščiai apžiūrimi, kraunamos prekės: pintinės, žolelės, lagaminuose – rankų darbo žaislai.
Jau paskui apsilankyta pono Petro Lukoševičiaus  įkurtoje prūsų ir jotvingių gyvenvietėje, pasmalsauta, ką naujo ponas Petras sukūrė ir, anot Arklio muziejaus direktoriaus Mindaugo Karčemarsko, tiesiog norėta pabūti su pačiu šeimininku, kuris ir toliau tebedega idėjos, įkūnijančios tėvo palikimą,  realizavimu – prūsų ir jotvingių gyvenvietės kūrimu.
Sekmadienį į šv. Mišias  Punsko bažnyčioje sugužėjo žygeiviai. Po mišių Punsko Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčioje ir vikaro Mariaus Talučio pamokslo apie visagalę meilę, jos beribę jėgą, meilę Dievui, mus supančiam pasauliui ir, anot vikaro, meilę žirgams, Punsko klebonas Česlovas Baganas palaimino keliautojus. Ir Lietuvos himnas nuskambėjo, nuaidėjo po visą Punsko aikštę, pro bažnyčios kuorus, tolyn link ežero – su pagarba ir meile savo šaliai, jos žmonėms.
Žemaitukai su senoviniais pakinktais, vežimai mediniais ratais, su prekėmis į turgų, siekiant atgaivinti senąsias turgaus tradicijas – prekybą iš vežimų, pajudėjo link Lietuvos. Jų laukė ilgas, kone 300 kilometrų, kelias, kurį turės įveikti per savaitę. Jie dardės daugiau nei 300 kilometrų, kad šeštadienį dalyvautų šventėje „Bėk bėk, žirgeli!” Juos išlydėjo du raiteliai ant įspūdingų žirgų, svetingieji Šilainės šeimininkai –  Albinas Šuščevičius ir jo sūnus Gintas.
Pirmieji kinkinių žygio dalyvius pasitiko Lazdijų žirgininkų klubo žirgininkai
Pirmieji prie Galadusio ežero žygio dalyvius sutiko Lazdijų žirgininkų klubo žirgininkai. Šiltų apsikabinimų netrūko, juk susitiko seniai nematyti bičiuliai. Tad kalbų, juokų – visko daug! Ilgametis mūsų krašto žirgininkas Algirdas Motiejūnas visada turi ką papasakoti, o ir kiti buvo linksmai nusiteikę. Mindaugas Vievesis, Valdas Žička, Egidijus Andriuškevičius pagelbėjo keliautojams iškinkyti žirgus, apžiūrėti vežimus. O ir žirgai buvo pagirdyti, išmaudyti. Ir žmonės atsigaivino karštą vasaros dieną. O tikras žemaitis Vaidotas Digaitis  paniro į Galudusio vandenis! Ant didžiulių akmenų, “kaip mūsų dziedų laikais”, buvo sudėti lašiniai, juoda duona – pasistiprinta. Viskas taip priminė senovę. O dar Česlovas Marcinauskas armoniką išsitraukęs užgrojo, uždainavo. Žirgininkų moterys,  atlydėjusios savo vyrus, pritarė tai padainuodamos, tai palinguodamos.
Pajudėjus link Lazdijų, valstybės sieną iš Lenkijos į Lietuvą kinkiniai pervažiavo visai ne ten, kur įprasta mums, keliaujantiems automobiliais, o ten, kur nuo sovietmečio dar paliktos vielos užtvaros.
Sustota Lazdijuose Adolfo Ramanausko-Vanago aikštėje, kur Lazdijų žirgininkų klubo nariai yra pasodinę A. Ramanauskui–Vanagui atminti skirtą ąžuoliuką, parvežtą iš jo tėviškės  Bielėnų kaime. Ąžuoliukas buvo palaistytas. Žemaitis Vaidotas Digaitis laistė ąžuoliuką kepure, keliautoja Rūta Bučinskaitė iš Šakių vandenį pylė rieškučiomis... O paskui jau per Lazdijų miestą darnia virtine žirgininkai skubėjo nakvynės vieton į Marčiukonių kaimą, į Lazdijų žirgininkų klubo prezidento Ramūno Buinausko sodybą, kur laukė vaišės iš avienos, prieš pat šį žygį gimusio kumeliuko aplankymas ir vardo jam rinkimas. Žemaičiai, norėdami palikti žemaitiško dvasios, tvirtybės ir energijos šiame dzūkiškame krašte, siūlė vardą Trenksmas. Pakalbintas pats šeimininkas sakėsi, jog sutinkąs, lai būsiąs mažasis gražuolis Trenksmas. „Gera žygio pradžia“, – šypsodamasis sakė Ramūnas Buinauskas. Dar ne visai pavargusius svečius sodybos šeimininkas kvietė pasivaikščioti gamtos taku.
Žinoma, nepamiršta palaistyti ąžuoliukus, sodintus švenčiant Lazdijų žirgininkų klubo gimtadienį.
Pirmąją žygio dieną kinkiniai nuvažiavo apie 40 kilometrų – karštą dieną nevalia varginti žirgų, kitomis dienomis numatyta važiuoti iš ryto ir vakarais, kasdien bus įveikiama iki 70 kilometrų.
Žinia, pakeliui kinkinių žygio dalyvius sutiks vietos bendruomenės atstovai, svetingi žmonės, o žygeiviai tikrai turės ką papasakoti. Įdomu, ar jie teisybę pasakos, ar kiek „pazalatins“, na, truputėlį pagražins? Juk kelionė nelengva.
Pakalbinusi žygio dalyvius telefonu žinau, kad jiems sekasi gerai, įspūdžių daug. Dienos bėga nepastebimai greitai. „Keliamės anksti ryte, paprastai 4 valandą ryto, vėliausiai išvažiuojame 5.30 val., iki 12 val. įveikiame didesnę kelio dalį, per patį karštį ilsimės prie ežeriukų, o vakarop traukiame į nakvynės vietą. Tikimės, kad Niūronių kaimo pievas žemaitukai pasieks penktadienio pavakarę“, – nė kiek neabejodamas sakė Lazdijų žirgininkų klubo prezidentas Ramūnas Buinauskas. Žygeivių ūpą kėlė geros žinios iš namų – gimstantys kumeliukai, tad renkami jiems vardai. Ir daina buvo kuriama, repetuojama  šventei „Bėk bėk, žirgeli!” Anykščių rajone. Matyt, teisus buvo prūsų–jotvingių gyvenvietės šeimininkas Petras Lukoševičius, jog žygiui pradėti mėnulis buvęs itin tinkamas.
Dineta Babarskienė, „Lazdijų reklama“