100 šluotų – gimtadienio dovana Lietuvai. Stebulių bendruomenė kviečia išsišluoti visas neigiamybes

Siūlome susimąstyti apie pačių paprasčiausių daiktų, esančių kiekvieno mūsų buityje – simboliką, reikšmę, tam tikrą prasmę. Pasidomėkite apie kasdienę mūsų pagalbininkę – pačią paprasčiausią šluotą. Sakau pačią paprasčiausią, bet  išties ji  nėra tokia ir paprasta.     
Dar  XVI a. Jonas Lasickis pirmą kartą mini dievybę Šluotražį, kuris vadinamas „dievuku“ ir „žmonių pagalbininku“.  XVII a. Matas Pretorijus „Prūsijos žemės kronikoje“ nurodė ir Šluotražio veiklos sferą – tai esąs „dievas, tvarkantis lapuotas vantas“. Tikėta, kad norint, jog svogūnai būtų vešlūs, reikia į lysvę įsmeigti šluotą.  
Šlavimas – moterų darbas, o ir pats žodis „šluota“ yra moteriškos giminės,  yra  panašumo tarp žmogaus kūno ir šluotos pavidalų, šluota kaip moteriška būtybė  vaizduojama mįslėse: „Graži panelė – žalia jupelė, lanku susijuosus“.  Žmonių gretinimas su šluota, šlavimu, šiukšlėmis dažnas posakiuose, reiškiančiuose apkalbas. Apkalbas (žinias) nešiojanti moteris nuo seno vadinama „kiemo šluota“, apie ją sakoma, kad „kap šluota – nuog ryto lig vakaro per visus kiemus“. Su šluota esą galima ir atmosferos reiškinius valdyti ar daryti poveikį dangaus kūnams. „Dangaus šluota“ vadinama vaivorykštė arba kometa. Šluota svarbi šeimos gyvenime bei šeimos ciklo papročiuose. Vestuvinių dainų mergelė kaip ideali nuotaka vaizduojama  su šluotele, švariuose iššluotuose nameliuose piršlių belaukianti: „Oi, šlaviau, šlaviau kiemo vejelę, laukiau jaunų svetelių“.
Šluota, kaip į vientisą daiktą surišti atskiri smulkūs virbai, simboliškai siejasi su šeima ir jos vienijamais giminaičiais. Šis įvaizdis atskleidžiamas B. Kerbelytės „Lietuvių pasakojamosios tautosakos kataloge“. Rašoma, kaip tėvas nesutariantiems savo vaikams atneša šluotą ir liepia ją perlaužti. Nė vienas vaikas nepajėgia to padaryti. Tada tėvas duoda perlaužti po vieną šakelę ir pamoko: „Ir jus uždusins, kai pasidalysit, visi laužys. O vienoj krūvoj niekas nesulaužys“.  Šiame iš Ezopo pasakėčios kildinamame naratyve neperlaužiama šluota simbolizuoja draugiškai sutariančių brolių, ar dar plačiau, šeimos, giminės vienybę, o šluotos ražai – žmones. Europos tautų liaudiškuose tikėjimuose šluota laikoma skatinančia daigumą, ši galia srūvanti iš jos vytelių. Vytelės turėjusios nubaidyti blogus orus, todėl ant namų buvo iškeliamos „raganos ant šluotų“. Šluota – raganos simbolis ir atributas, ant jos ragana, prieš tai pasitepusi tepalais, skrisdavo į kalnus. Šluota suvokiama kaip falinis simbolis; suprantama, ir krosnių atbrailos, suolai bei kiti namų apyvokos daiktai vaizduoti kaip „jojantys per orą“
Krikščioniškoje tradicijoje šluota – šv. Mortos ir šv. Petronėlės atributas, jos yra namų tarnų globėjos. Valymas šiuo atveju skirtas ne vien šiukšlėms, o blogai energijai, kenkėjams, ligai, liūdesiui,  iš namų iššluoti. Svarbu žinoti, kuria kryptimi galima šluoti. Tikima, kad šluojant nuo durų į aslos vidurį savo turto ir laimės neišluosi; jei šluosi nuo durų, tai duona į namus, jei nuo stalo, tai laimė iš namų.
Susipažinusi su Šluotos simbolika ir reikšme, Stebulių  kaimo bendruomenė (mokykla, biblioteka) geresnės dovanos atkurtai Lietuvai už 100 šluotų nerado. Mokykla kartu su bendruomene, biblioteka kaip viena didelė šeima draugiškai dirba šios dovanos gamyboje. Stebulių kaimo bendruomenės pirmininkas Juozas organizavo šluotų rišimą aplinkiniuose kaimuose. Technologijų mokytojas Robertas ir  ūkvedys Vytautas  su mokiniais  rinko vyteles, rišo į šluoteles. Dailės mokytojos Virginijos vedami mokiniai papuošė šluotas (vienybės simbolius)  tautinių spalvų deriniais. Mažųjų mokytojos Rasa, Valerija, Snieguolė, Eglė pynė tautines juosteles, piešė, karpė, suskaičiavo – šluotelių 100 – kiek Lietuvos nepriklausomybei metelių. Istorijos mokytojas Gintarius pasakojo apie šlovingą Lietuvos istoriją ir profesorių L. Mažylį, sugrąžinusį Nepriklausomybės akto originalą. Bibliotekininkė Laima supažindino su naujausiomis knygomis apie Lietuvą.  Idėjos autorė direktorė Vilija kūrė reklaminio filmo scenarijų, sportinių žirgų meistras Ernestas grojo, mokiniai vaidino, mokytoja Jolita filmavo, direktorius Artūras montavo.  Technologijų mokytoja Alvyra, valytojos Asta ir Nijolė  su mokiniais kepė  100 duonelių, 100 pyragėlių, 100 sausainių ir visi  šventė, džiaugėsi Tėvynės gimtadieniu. Visų gerus darbus, gražias idėjas palaimino Simno parapijos klebonas Raimundas Žukauskas. Veikdami kartu kiekvienas širdyje pajutome, kokia stipri ir galinga jėga yra vienybė vardan tos Lietuvos – žemės, kurioje gimei ir užaugai, kalbos, kurią perėmei iš motinos. Užgimsta pasididžiavimo jausmas, kad lietuviu esi ir  gyveni laisvoje savo tėvų žemėje.
Stebulių bendruomenė kviečia iš Lietuvos iššluoti visas neigiamybes: patyčias, smurtą, pyktį, puikybę, bedarbystę, tinginystę, korupciją, savanaudiškumą, žalingus įpročius. Palikime Lietuvoje: meilę (artimui), drąsą (keisti ir keistis), ištikimybę  (žmogiškosioms vertybėms), išmintį (kelią į mokslą), pagarbą (istorijai ir žmogui), laisvę (mintims ir tėvynei), taiką (širdyje ir žemėje), sąžinę (darbuose), tiesą (žodžiuose), grožį (aplinkoje), tikėjimą (šviesia ateitimi) ir viltį (susigrąžinti emigrantus).
Jovita Kurtinaitienė, Stebulių mokyklos socialinė pedagogė