Mobili močiutė ir šiandien bėga tekina

„Su džinsais ir tekina“, – ausyse skamba Stasio Povilaičio dainos žodžiai. Na, su džinsais ponios Petrutės Dapkevičienės neteko matyti, ji visada pasitempusi, pasipuošusi, solidi ponia, bet kad bėga vis tekina, tai jau tikrai. O 74 metai – tai pats laikas pasėdėti prie kompiuterio, turėti begales draugų facebook‘ e ir bėgti su anūkėmis į kavinukę. „Mobili mūsų močiutė“, –  vis pajuokauja anūkės. O kur dar vadovavimas Lazdijų rajono neįgaliųjų draugijos Krosnos padaliniui bei repeticijos Lazdijų rajono neįgaliųjų draugijos ansamblyje „Atjauta“. Ir nesvarbu, jog pas gydytojus vizitai vis dažnesni, bet gera nuotaika ir nusiteikimas neleidžia sustoti. „Jau sakiau – gal neisiu“, – sako šypsodamasi ponia Petrutė lyg pati sau, lyg man. Bet tas žodelis „gal“ dar vis iš namų ir išvilioja – į žmones, su žmonėmis, kaip ir visą gyvenimą įprasta. Juk jos darbas, kurį ji taip mėgo, tai buvo išskirtinė galimybė bendrauti su žmonėmis, juos užimti, dalyvauti ir būti bendrystėje. Švytinti Petrutė su savo vyru šiandien pasitinka  išpuoselėtoje sodyboje ir vėl su ja smagu pabendrauti.
„Pramušta galva“ dainai, šokiui, vaidybai
„Nuo kokios 16 metų aš jau dainavau mokytojų ansamblyje Šeštokuose, kuriam vadovavo mokytojas Adomaitis. Mano „pramušta galva“ buvo dainai, šokiui, vaidybai“, – taip apibūdina savo pašaukimą ponia Petrutė, 23 metus atidavusi kultūriniam darbui, dirbusi ne vienuose kultūros namuose rajone, o su savo suburtais kolektyvais apkeliavusi kone visą Lietuvą.
Užaugo ji Krosnėnuose. „Ir mama dainavo, bet itin dainingas buvo tėtis, tad, ko gero, iš jo paveldėjau balsą“, – sako ponia Petrutė. Tačiau reikia pasakyti, jog jos visa šeima itin muzikali. Petrutės sūnus Vidmantas Veselga – gerai žinomo ansamblio „Kaprizas“ vokalistas, paveldėjo talentą dainuoti ir anūkės.
Užaugino Petrutė 4 vaikus: tris sūnus, dukrą. „Augo ir užaugo. Ir niekas nieko nedavė, kaip dabar įprasta“, – tikina ji ir džiaugiasi, jog visa šeima palaikanti itin glaudžius ryšius, bendraujanti. Šiandien jos šeima išties didžiulė – 8 anūkai, 2 proanūkiai. Vieni Lietuvoje, kiti savo gerbūvį kuria užsienyje. Ar suburia tokią gausią šeimą prie vieno stalo? „Tikrai taip. Kai man sukako  70 metų, visi pasveikinti suvažiavo. Noriu pasakyti, jog aš labai laiminga, turėdama tokius vaikus. Tikrai labai džiaugiuosi. O ir vyro dukra niekada neužmiršta, visada pasveikina“, – sakė ji ir prasitarė, jog su anūkėmis ir dabar į kavinukę kokiame didmiestyje nueinanti. Štai tau ir močiutė! „Senelė mūsų jauna”, – vėl nejučia suskamba S. Povilaičio dainos žodžiai. Ji vis rodo nuotraukas savo pačių brangiausių, artimiausių žmonių. „Pabendrauju ir per facebook‘ ą su anūkais. Tai kokią nuotrauką įkeliu, tai kokį posmą „sumetu“, tai „pasiguglinu“ ką“, – prisipažįsta senjora. O jei prie kompiuterio pabosta, tuomet piešia. Sakosi viską galinti nupiešti, tik žmonių niekada nepiešia. „Kai gėlės nežydi, tada aš nusipiešiu“, – juokiasi ji prisipažindama, jog šis užsiėmimas taip pat prie širdies. O kai ir piešti noras praeina, tada jau smegenis miklinanti – sprendžianti kryžiažodžius. Gal todėl, anot tos S. Povilaičio dainos, senelė mūsų jauna... Tokią jaunatvišką mamą turėdami džiaugiasi vaikai, o dar labiau savo mobilia močiute didžiuojasi anūkai. Močiutė supratinga, viską supranta, tad ir anūkai, vos sugrįžę iš užsienių, tuoj skuba jos aplankyti.
Į rankas paėmė savo pirmą anūkę ir diplomą
„Kol aš gyvas – neprapulsi“, – taip paplojęs per petį jai pažadėjo pirmininkas A. Stakvilevičius, kai ji pradėjo dirbti kultūrinį darbą Naujojoje Kirsnoje, ir savo žodį tesėjo. O pati pradžia buvusi dar Birutės gyvenvietėje, paskui Šeštokuose, Naujojoje Kirsnoje, Vartuose. „Taip buvome mėtomi kone po visą rajoną“, – sakė ji. Dramos būreliai: tiek suaugusiųjų, tiek vaikų, šokių kolektyvai, ir ne tik merginų, bet ir pagyvenusių žmonių, agitbrigados – tiek visko būta. „Turėjau subūrusi itin stiprų dramos kolektyvą Šeštokuose. Vaidino nemažai vyrų: ir Rūškys, ir Svetlauskas“, – prisimena buvusi kolektyvų vadovė. Ji yra baigusi Vilniaus kultūros mokyklą, režisūros specialybę, o į rankas diplomą paėmė kartu su ką tik gimusia pirmąja anūke. Krosnos kultūros namuose vadovavusi ansambliui ir dirbusi tiesiog už ačiū, mat norėjusi padėti tuomet ten dirbusiai krikšto dukrai.
Ponia Petrutė mena, kad ji džiaugėsi savo darbu  dar ir todėl, kad taip, anot jos pačios, ir į žmones išėjusi. „Manęs niekad nereikėjo laukti prie užrakintų kultūros namų durų, jau geriau aš visų lauksiu, nei manęs lauks“, – tokia nuostata ji vadovavosi visus savo darbo metus. „Reikėdavo dalyvauti rajoninėse dainų ir šokių šventėse, o suburtas jaunimo šokių kolektyvas Šeštokuose net repetuoti neturėjo normalių sąlygų, tad šokdavome lauke ar ant mokyklos aikštelės. Tokie laikai buvo, nieko nepadarysi“, – pasakoja ji. Ji mena itin sėkmingus pasirodymus „Dzūkų godose“, kur skambėdavo dainos, o ir ji su savo kolektyvo nariais dažnai dalyvaudavo. Tuomet kolektyve grojo Irena Rinkevičienė, dainavo Marytė Parlienė, Julija Pranckevičienė, Irutė Petruškevičienė. Tada buvo itin populiarūs agitbrigadų pasirodymai, žiūrovų itin mėgiami ir mylimi. „Šeštokuose buvo itin geras agitbrigados kolektyvas“, – sakė ji.
Paklausta, ar tuometiniuose renginiuose netrūko žiūrovų, mat dabar dažnas kultūros darbuotojas skundžiasi, kad žmonės nieko nenori, niekur neina, tad kartais net rankos nusvyra kažką daryti, buvusi kultūros darbuotoja sakė, jog dabar gal laikai pasikeitė, jaunimas išvažinėjo po užsienius, o vyresnieji jau daugiau namuose prie televizorių sėdintys. „Anuomet žmonių renginiuose netrūko, tikrai noriai ateidavo, salės būdavo pilnos. Žmonės buvo imlūs renginiams, aktyvūs“, – pasakojo ji. O ir pergyventa daug pasirodymų metu – ne tik dėl savęs, bet ir dėl kolegų. „Kiekvienas lipimas į sceną, tai vis žilas plaukas ant galvos, taip ir pražyli žmogus“, – šiandien šypsosi ponia Petrutė. Tik gal, kaip anuomet, taip ir dabar, žmones reikia labiau paraginti, paprašyti dalyvauti saviveikloje. „Ir tuomet atsimenu, kad prašau prašau, kad tik ateitų, kad tik dalyvautų, atrodo, ant kelių atsiklauptum ir prašytum, kad tik žmogus  ateitų“, – apie tokią kartais tikrai nelengvą kultūros darbuotojų dalią kalba ponia Petrutė.  Tuomet po darbų kolūkyje visi skubėdavo į savo ūkelius, namuose laukė dažniausiai ne po vieną vaiką, o visas pulkas, ir tik vakare, jau dažnai visai nusiplūkus po visų dienos darbų, širdies atgaivą dažnas surasdavo kultūros namuose – dainuodamas, šokdamas, vaidindamas. Bet jai sekėsi: gal mokėjo bendrauti, gal žmonėms patiko, o gal tiesiog suprato kiekvieną žmogų, jo rūpesčius, vargus – žmonės ateidavo, dainavo, šoko, vaidino. Jaunimas lankėsi šokių vakaruose ir jokių konfliktų nepasitaikydavo, vyresnius žmones jaunuoliai gerbdavo, bet keitėsi laikai, keitėsi žmonės, tad paskutiniais metais darėsi dirbti vis sunkiau. „Ačiū Dievui, kad aš laiku savo vaikus užauginau“, – nejučia išsprūsta buvusiai kultūros darbuotojai, prisiminus paskutinius savo budėjimus šokių vakaruose.
Nei dienos –  be veiklos
Kažkada įrašyta į Lazdijų rajono neįgaliųjų draugijos Krosnos padalinio narius, ji jau 14 metų vadovauja šiam padaliniui. „Kai kurie nariai iškeliavo anapilin, tad dabar galima sakyti, jog Krosnos padalinyje yra 25 nariai. Bet galiu pasidžiaugti, jog nario mokestis pas mus mokamas 100 proc.“, – sakė ji. Vadovė prisipažįsta, jog stengiasi dalyvauti visose įmanomose veiklose, pakviesti vyksta į ekskursijas. „Vieną kartą per savaitę aš pati vykstu į Lazdijus, į repeticijas su „Atjautos“ ansambliu“, – sako ji.
Tačiau dabar Petrutę vis dažniau aplanko mintys, jog jau reikia daugiau sveikatos žiūrėti. „Užteks jau gal tų lakstymų, bet į bažnyčią tai eisiu“, – šypsodamasi sako Petrutė, Krosnos bažnyčioje giedanti bažnytiniame chore ir dar prisimenanti tuos laikus, kai, anot jos, ir prie nabašnykų teko giedoti.
Tokia jau ji – negalinti be žmonių, tad vis su žmonėmis, vis tarp žmonių. Bet svarbiausia, kad jai netrūksta jaunatviško polėkio, kas labiausiai džiugina anūkus. „Senelė mūsų jauna“, – vėl suskamba S. Povilaičio dainos žodžiai.

Dineta Babarskienė, „Lazdijų reklama“