Gyvena kaip miškiniai. Tik taip atrodo

Vidmino ir Linos Rimavičių sodyba – Šeškupių miško pakrašty, prie pat geležinkelio pervažos. „Nepaisau tų traukinių, dėmesio į juos nekreipiu, išsyk tai buvo „rukas“, – sako Lina.
Jų namas – buvęs vadinamasis geležinkelininkų butas, mat Vidminas – buvęs geležinkelininkas. Iškart akį patraukia daug statinių kieme ir visi jie – reikalingi, turintys savo paskirtį. Tik žmonių čia beveik nėra, mat artimiausi kaimynai sugrįžta tik vasaroti. „Numirtum, tai niekas nerastų. Vasarą dar kas pravažiuoja su dviračiu, o žiemą jokio žmogaus nesutiksi“, – sako ponia Lina. Visame Natalinos kaime Būdviečio seniūnijoje – vos kelios trobos. „Mūsų kaimas, kad ir mažas, bet turime ir pilį, ir vėliavą, ir kryžių“, – juokauja L. Rimavičienė, kalbėdama apie kiek tolėliau kaimyninėje sodyboje padarytą akmeninę pilį, pastatytą kryžių. Turi nataliniečiai mišką, gryną orą, o stirnos ant kiemo lakstančios. „Pavasarį visada kišenėse nešiojamės centų, mat laukiame gegutės užkukuojant“, – tokį įprotį turintys šio miško gyventojai, dažnai kitų miškiniais vadinami. „Kaip kas nori, taip tas vadina – man neskauda“, – tikina Lina, jau nė į galvą neimanti tokių kalbų.
Lauko dušas, rogės ir mediniai diedukai, saugantys sodybą
Pirmiausia svečią pasitinka trijų keturkojų lojimas, o paskui jau akys užkliūva už medinių sargų – medinių diedukų, kuriuos padaręs ponas Vidminas. Padarytos sūpynės supasi vėjyje. Dažnai čia įjungtas radijas ir visai nesvarbu, ar šeimininkai namuose, ar ne. „Aš tai tik žinias paklausau, o tos dainos šimtą kartų girdėtos“, – sako Lina. Lauko dušas veikia. Netoliese riogso rogės. „Dabar briką daro. Kur norėsime, kur sugalvosime, ten arkluku nuvažiuosime“, – tikina ponia L. Rimavičienė, mat sodybos šeimininkas ligoninėje, tad pakalbinti jo nepavyko. Arklukas jiems – ir šiandien susisiekimo priemonė nuvažiuoti į Šeštokus, į Būdvietį. Iš kreivų šakų suregzta pavėsinė. „Einame į mišką ir ieškome kreivų šakų, randame, tempiame namo, dar kažką vyras sumeistraus, o nužievinti šakas ir aš padedu“, – pasakoja žmona. Ir voveraičių pasirenkantys, ir gruzdų, kelmučių, vasarą – aviečių, žemuogių, o žibučių Lina tai jau visada parsinešanti, pasimerkianti, bet tik tų – pirmutinių. Vis kažką jiems miškas duodantis, dovanojantis. O Vidminas – toks jau žmogus, anot žmonos, ką sugalvojęs, tą ir tempiantis į namus.
Putpelės, „užkariauta“ žemė ir šiferis, „užlipęs“ ant tvartelio
Ką sugalvojantis, tą ir įgyvendinantis Vidminas. Jis ir pintines pina, ir dalgiakočius daro, ir kirvakočius. Jau ką moka, tai moka. O ir moteriškei kaime darbų netrūksta: prižiūri daržus, šiltnamį ir man siūlo „rasodos“, braškėms taip pat reikia priežiūros, ir gėlių pasodinta, o kur dar pusryčių, pietų ruoša šeimai. „Kuo turi, tuo duri“, – apibūdina ji savo gyvenimą. Lina prižiūri ūkelį, kad ir nedidelį: melžia karvutę, kai vyro nėra, prižiūri ir arkluką. „Žemės nedirbame arkliu, tik bulves varinėjame, rudenį parsivežame“, – sako ji. O ir daržą sodinantys pono Ginto Kūloko žemėje. „Mes tą žemę „užkariavę“, o ponas Gintas nieko ir nesako. Geras jis žmogus, važiuoja, visada galvą linkteli. Draugiškas, kaimyniškas. Atidavė mums šiferio, tai vis juokavo, kada šiferis ant šieninės stogo „užlips“, vis klausinėjo“, – pasakoja ji. Tai ar užlipo? „Užlipo“, – juokiasi tikindama Lina. Čia gyvena karveliai, laksto putpelės. „Aš dar nevalgiau tų mažiukų kiaušinukų, neįprasta kažkaip. Niekas pas mus nevalgo – tie kiaušiniai tik dėl vaizdo“, – sako Lina. Dabar labiausiai juos nervina uodai. „Priskrenda ir į kambarį, musės nors nekanda, o uodai ir naktį kanda“, – susinervina Lina.
Toks tas gyvenimas Šeškupių miške, jau 29 metus čia, toje pačioje vietoje, užaugo 2 sūnūs: vienam 17 metų, kitam – 15. „Dvi dukros nuskendo, bet apie tai labai nenoriu kalbėti“, – nesileidžia į kalbas ponia Lina, mat jai tikrai sunku tai prisiminti. Nedidukas tas Natalinos kaimas. „Troba ir kaimas“, – sako šypsodamasi L. Rimavičienė.
Dineta Babarskienė, „Lazdijų reklama“