A. Klėjus: ,,Nepykstu ant mero, bet...“

Buvusiam rajono savivaldybės administracijos direktoriui konservatoriui Audriui Klėjui šie metai buvo išskirtinai sunkūs ir skausmingi. Į juos susidėjo daug negandų. Viena iš jų – mamos liga ir netektis. Dėl rajono mero įtakos buvo priverstas pasitraukti iš užimamų pareigų, nes rajono savivaldybės taryba dėl nepaaiškinamų priežasčių nepatvirtino jo metinės darbo ataskaitos. Vėliau, vos įsidarbinęs Lazdijų ligoninėje, buvo neteisėtai atleistas iš darbo. Tokiu būdu, anot A. Klėjaus, buvo siekiama dar labiau jį sužlugdyti. Teko bylinėtis teisme, kuriame pavyko įrodyti savo teisybę. Visgi jis pripažino, kad patirti nemalonumai neatbaidė nuo politikos, kuri jam yra prie širdies. Ir pastūmėjo toliau joje dalyvauti bei dirbti žmonių labui. ,,Lazdijų žvaigždės“ paskelbtuose ,,Metų žmogaus“ rinkimuose A. Klėjus sulaukė didelio rajono žmonių palaikymo.
Ne tik apgavo, bet ir apšmeižė
Pasiteiravus, kaip vertina tokį gyventojų parodytą pasitikėjimą, sakė negalintis komentuoti, esą to reikėtų klausti pačių žmonių. Jis akcentavo, kad objektyvus balsavimas vyksta pirmas dvi dienas, o po to, jo manymu, prasideda žaidimai, įjungiami manipuliacijų mygtukai. Apsisaugoti nuo jų organizatoriams, neįdėjus lėšų, neįmanoma. Geriausi vertinimai, anot vyriškio, yra išgirsti nuoširdžiai pabendravus su žmogumi, kai jis tiesiogiai išsako savo nuomonę.
Audrius teigė, kad sunku buvo patirti bendražygių žiaurumą. Jie jį esą ne tik apgavo, išdavė, bet ir apšmeižė. ,,Tuo metu, kai vyko susidorojimas su manimi, buvau labai pažeidžiamas. Mano amžinatilsį mama tada du mėnesius gulėjo ligoninėje, ištikta komos. Viską išgyventi padėjo žmona ir vaikai, draugai. Vienam, be jų pagalbos, būtų buvę sudėtinga susidoroti su šiomis gyvenime susklosčiusiomis aplinkybėmis“, – tvirtino A. Klėjus, pridurdamas, kad nesigaili praėjęs šią gyvenimo mokyklą. Didžiuojasi, jog įveikė visus sunkumus, tapo dar stipresnis, nors kai kurie manė, kad jis bus galutinai parklupdytas. Bet taip neatsitiko. Visgi galvoje kirba klausimas: kodėl taip neteisingai su juo buvo pasielgta? ,,Juk patys pasikvietė dirbti, o paskui susidorojo, nors nieko blogo nepadariau. Turbūt taip nutiko dėl konkurencijos. Daug žmonių ėjo pas mane, o ne pas merą išspręsti įsisenėjusių problemų. Stengiausi jiems padėti“, – kalbėjo buvęs rajono savivaldybės administracijos direktorius. Jo teigimu, rajono savivaldybėje dirba nemažai puikių žmonių, tačiau jie yra užblokuoti, bijo kalbėti, reikšti savo nuomonę, taigi negali savęs realizuoti. Neturėdami laisvės, negali pasiekti gerų darbo rezultatų. ,,Kaip bebūtų gaila, vadovus susargdina ilgas laikas, praleistas prie valdžios vairo. Jie dirba kaip savo ,,uabe“. Nepriima kitų nuomonės, nediskutuoja su darbuotojais, pripranta prie feodalinės santvarkos taisyklių ir metodų. Nieko gero nepasieksime, kol nesuprasime, kad turime dirbti ne sau, o žmonėms“, – sakė A. Klėjus. Jis tvirtino, kad meras yra padaręs ir nemažai gerų darbų, to tikrai nenuneigsi, tačiau yra ir daug taisytinų dalykų. Meras, pasak politiko, neturėtų sėdėti savo kabinete tarsi sandėliuke ir ieškoti priešų. Jis privalo bendrauti su organizacijos ,,Investuok Lietuvoje“ bei Vyriausybės atstovais, stengdamasis į rajoną pritraukti kuo daugiau investicijų. Pagaliau galima pasamdyti specialistus, kurie užsiimtų šiuo darbu. Taip pasielgė ir Marijampolės rajono valdantieji. Jie paruošė ir infrastruktūrą investicijoms – laisvąją ekonominę zoną. Lazdijai investuotojams tokių sąlygų kol kas negali pasiūlyti. Čia nėra sukurtos laisvosios ekonominės zonos.
,,Ateinantys metai irgi bus stagnaciniai bei sunkūs. Pagrindinės pajėgos bus mestos kitiems tikslams, investicijos valdantiesiems nerūpės. Rajono vadovas verčiau skubės sveikinti jubiliatus. Tai, aišku, gražus poelgis, bet jis neturėtų būti mero prerogatyva. Lazdijuose bus rekonstruota Seinų gatvė, Dzūkų gatvės šaligatviai, tačiau aš to nelaikau dideliu nuopelnu. Kiekviename mieste atlikti šie darbai. Nereikia aklai pulti ir prie mokyklų renovacijos, kurios ateityje dėl vaikų stygiaus taps tuščios. Bendruomenėms taip pat nereikės tokių didelių pastatų. Tai – nešeimininkiškas požiūris. Dabar, stengiantis išlaikyti apytuštes mokyklas, yra dubliuojamos klasės. Dėl to nukenčia mokinių žinios, vyksta kiti negražūs dalykai, įvairiomis priemonėmis stengiamasi mokinius sulaikyti nykstančiose ugdymo įstaigose. Kur kas geriau būtų organizuoti jų pavežėjimą, kad moksleiviai gautų kokybišką išsilavinimą, tokį, koks yra Seirijų, Lazdijų, Veisiejų gimnazijose“, – kalbėjo A. Klėjus. Anot jo, švietimo sistema rajone yra puikiai išvystyta, gera ir mokymo bazė, tačiau nesubalansuoti ūkiniai reikalai, į šoną nustumiamas žmogiškasis faktorius.
Vaikai mokosi ir verslauja
A. Klėjus neperbėgo į neseniai suburtą A. Margelio vadovaujamą nepartinį judėjimą ,,Pirmyn! Kartu mes galime“, o pasiliko Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos gretose, kurios susitraukė, bet išliko nemažos. Partijoje šiuo metu yra per 340 narių. ,,Mes nesmerkiame tų, kurie savo ar ne savo noru paliko konservatorių partiją, bet dėkojame tiems partiečiams, kurie nepasidavė spaudimui bei agitacijai ir išliko mūsų gretose. Įkalbinėjimai tebevyksta iki šiol“, – teigė konservatorius. Jis sakė, kad nepelnytai vadinamas perbėgėliu iš socdemų stovyklos. Anot jo, iš Socialdemokatų partijos išstojęs savo noru, nes nesutapo įsitikinimai bei pažiūros. Net 10 metų nedalyvavo jokioje partinėje veikloje ir tik po to apsisprendė, kad artimiausia jo pažiūroms yra konservatorių partija. Jos narys yra jau trejus metus. Pasak vyriškio, jam apmaudu ir tai, kad buvo linksniuojamas dėl savo žmonos įdarbinimo UAB ,,Lazdijų šiluma“, lyg ji ten sėdėtų ir nosį krapštytų. Veltui pinigus gautų. ,,Taip nėra. Žmona dirba ir uždirba dukart mažiau, nei turėdama nuosavą verslą. Pagaliau ko vertas vyras, kuris negali pasirūpinti žmona ir vaikais“, – sakė A. Klėjus.
Jis džiaugiasi savo šeima ir vaikais. Pastarieji ne tik mokosi, bet ir turi savo verslus. Vyresnysis Ignas studijuoja mediciną Vilniaus universitete, jaunėlis Gustas – abiturientas. Abu sėkmingai vysto verslą, sukūrę prekės ženklą „Briedis Tu“. Tai buvo Gusto idėja. Ir ji pasiteisino. Ignas laisvalaikiu dirba, yra didžėjus, veda radijo laidą. Gustas dalyvauja įvairiuose projektuose kaip grafikos dizaineris muzikiniams ir pramoginiams renginiams. Daug dirba kartu su garsiu dainininku Andriumi Mamontovu. Broliai kviečiami dalyvauti įvairiose konferencijose, kituose renginiuose, kuriuose pasakoja apie savo veiklą, garsina Lazdijus. Gustas ir Ignas šiemet dalyvavo technologijų ir inovacijų festivalyje, didžiausiame Baltijos šalyse, ,,Login 2017“, kuriame skaitė pranešimą, populiarino Lazdijus. Jaunimas, pasak Audriaus, turi daug gerų idėjų, kurios labai reikalingos, todėl reikia jas išgirsti.
Kalbintas Gustas sakė nesibaidantis provincijos ir tikrai neatmetantis galimybės kada nors sugrįžti į Lazdijus. Jam pritaria ir Audrius, sakydamas, kad mažesni miestai tikrai atsigaus, bet tai bus dar negreitai. Kaip pavyzdį jis minėjo mažą kaimelį Lenkijoje, turintį vos 200 gyventojų, kuriame įkurta laisvoji ekonominė zona pritraukia investicijas – pastatyta langų gamybos gamykla suteikia darbo vietas 1000 asmenų. Europoje ir pasaulyje madingi tylieji ir ramieji miestai. Žmonės pradeda vertinti ramesnį gyvenimą, kur nėra tokios skubos, jie nenori būti laiko vergais. O tai įmanoma tik gyvenant provincijoje, čia galima sutaupyti daugiau laiko ir panaudoti jį naudingiems tikslams. Audrius prisiminė susitikimą su režisieriumi Juliumi Dautartu Lazdijuose. „Susitikimo su moksleiviais metu režisierius sakė, kad jie nesuprantantys, kokią vertybę turintys – tai vieną brangiausių dalykų pasaulyje – ramybę. Moksleiviams buvo keista tai girdėti, bet iš tiesų ramybė – didelė vertybė. Aš pats ir mano vaikai labai mylime gamtą, tylų pabuvimą joje. Mėgstame keliauti po įvairias rajono vietas, lankomės miške, prie ežerų. Tas akimirkas įamžinu ir fotoaparatu“, – tvirtino Audrius. Paklaustas, ar nerengia naujos fotografijų parodos, teigė, jog dabar tam neturintis laiko, bet ateičiai turintis tokių planų.
Norėtų kelti Lazdijų ekonomiką
Žmona Ilona, nors ir palaiko vyrą visose gyvenimo situacijose, sako nenorinti viešumos. Ji sergsti šeimos židinį. Šiltai atsiliepia apie sutuoktinį. Ir Audrius sako labai mylintis savo žmoną, yra dėkingas jai už palaikymą. Abu tvirtina niekada nepatyrę santykių krizės, nors drauge gyvena jau 28–erius metus. Ilona pripratusi prie vyro aktyvaus gyvenimo būdo ir nepriekaištauja, kad šis nemažai laiko skiria partinei veiklai, sportui, po vakarinių treniruočių sporto klube namo grįžta tik po aštuntos valandos vakaro. Sutuoktiniai sakė kartais pasipykstantys tik su vaikais, augančiais skaitmeniniame amžiuje, nes  skirtingos kartos retsykiais turi skirtingus požiūrius. Ilona, kaip ir Audrius, mėgsta skaityti knygas, stengiasi per mėnesį perskaityti po naują knygą. Taigi pokalbių ir aptarimų apie jas šeimoje netrūksta. Ilona sakė neseniai perskaičiusi knygą ,,Raudonoji tvirtovė“, kurioje pasakojama apie Maskvos atsiradimą, kaip ji buvo statoma ant žmonių kaulų. Audrius minėjo Rūtos Šepetys knygą apie tremtį ,,Tarp pilkų debesų“. Pasak jo, žmonės tremtyje gyveno žiauriomis sąlygomis. Mums nereikėtų taip verkšlenti ir skųstis dabartiniu gyvenimu, nes mes tokių išgyvenimų, ačiū Dievui, kaip jie, nepatyrėme.
Šiuo metu Audrius, kaip pats juokauja, lyg Napoleonas Šv. Elenos saloje, dirba ,,tremtyje“ – tinklų statybos vadovu Marijampolėje statomoje langų gamykloje. Pasak jo, tai viena didžiausių investicijų visoje Lietuvoje. Gamykla statoma danų verslininkų lėšomis. Iš viso per 5–erius metus šioje gamykloje bus sukurta net 1000 darbo vietų. Taigi galintis drąsiai sakyti, jog statantis darbo vietas ir Lazdijų krašto žmonėms. Ir atlyginimai čia tikrai bus didesni negu minimali alga. Visgi A. Klėjus prisipažino, kad norėtų grįžti ir vėl dirbti Lazdijuose – kelti ne Marijampolės, o gimtojo rajono ekonomiką. Jis įsitikinęs – ateityje Lazdijuose bus geriau gyventi, tik reikia visiems ryžtis pokyčiams, kartu stengtis dėl gimtojo krašto gerovės. ,,Piktumo merui nejaučiu, bet manau, kad jau laikas pabandyti gyventi kitaip. Juk valdant šiam žmogui, užaugo ištisa jaunoji karta. Be pokyčių nieko nepasieksime“, – tvirtino A. Klėjus.
Prieš keletą mėnesių buvo paskelbta informacija apie A. Klėjų, kurioje figūravo sakinys, kad niekas, pažįstantis šį žmogų, neišdrįstų įsileisti jo nei į savo kolektyvą, nei į partiją, nei į artimų draugų ratą. Paklaustas, ar jis turi draugų, Audrius sakė: ,,Baikit juokus, aišku, kad turiu, nors nemažai jų išsigrynino, pasirodė, kas esantys. Liko tik tikriausi. Apmaudu, bet buvo tokių, kuriuos laikiau savo draugais, o jie už nugaros rezgė intrigas, melavo tiesiai į akis, man girdint. Matyt, kad dėl paskleistų gandų aš ir buvau ,,blokuojamas“. Metus laiko man nebuvo leista dalyvauti įvairiuose rajono renginiuose, nors gaudavau į juos pakvietimus. Vėliau sulaukiau ir susidorojimo. Teko palikti darbo vietą“, – pasakojo A. Klėjus, šiandien turintis ir artimų draugų, ir darbą, ir vietą partijoje bei savo veiklos viziją. Jis su bendrapartiečiais sieks, kad gyvenimas rajone gerėtų, kad iš jo kuo mažiau emigruotų žmonių.

Dalia Juknevičienė, „Lazdijų žvaigždė“

Nuotr. iš asmeninio archyvo.