R. Sadauskas-Kvietkevičius: kas liks dirbti Lazdijams, jei po kiekvienų rinkimų nauja valdžia išvaikys buvusios įdarbintus specialistus?

Šitas keistas laikas, kai kitų metų kalendoriuje jau galima įžiūrėti savivaldos rinkimų datą, kažkuo panašus į bulviakasį – jei pavasarį nieko nepasodinote, tai ir prikasti nepavyks. Ir visai nesvarbu, kiek pabaigtuvių dainų lauko gale sugiedosite, kokio gražumo guminiais aulinukais pasipuošite.

Šitas naiviai kaimietiškas palyginimas tinka ne tik rajono valdančiajai daugumai, bet ir opozicijai. Nors pastaroji mieliau įsivaizduotų politiką kaip grybavimą, kai atėjus tinkamam metų laikui tiesiog išeina susirinkti ir socialiniuose tinkluose visiems parodyti pridygusių valdžios klaidų bei neištesėtų pažadų.

Man tokiu metu truputį nejauku stebėti, kaip priešrinkiminės aistros verčia rajono žmones mirtinais priešais, kurie jau net sveikintis vienas su kitu nesugeba. Prieš 15 metų tokį pat gražų rudenį atsikrausčiau gyventi į sodybą mažame kaimelyje prie Veisiejų galvodamas, kad čia bus galima pailsėti nuo druskininkietiškos ir nacionalinės politikos aistrų, sąžiningai rašyti ir fotografuoti pasaulį taip, kaip pats jį matau, nesukdamas galvos, ką apie tai kiti pagalvos. Neieškojau nei naudingų draugų, nei tinkamų reguliariai kandžioti priešų. O kadangi neturiu jokių kėslų dalyvauti vietinėje politikoje ar parsisamdyti už ką nors agituoti, tai draugiškai sugyvenu su abiem – ir buvusiu rajono vadovu, ir dabartine mere.

Jeigu taip nutiktų, kad po pusmečio antrajame rinkimų ture vėl susitiktų tie patys politikai, ko gero, mesčiau monetą ir balsuočiau pagal tai, kuria puse ji nukris. Herbas – Margelis, skaičius – Miškinienė. Arba atvirkščiai. Nes man jie abu pakankamai geri, kai iš vietinės valdžios nieko nesitikiu ir nelaukiu. Labai skirtingi, sunkiai palyginami tarpusavyje, bet savo lyderyste nepalikę galimybės niekam trečiam įsiterpti į jų tarpusavio varžymąsi.

O dabar, kai supratote mano pozityvų santykį su vietine valdžia, galiu paminėti vieną nerimą keliantį reiškinį, kuris jau dabar gerokai kenkia Lazdijų kraštui, o ateityje gali tapti dar grėsmingesniu iššūkiu. Kiekvieną kartą per tris nepriklausomybės dešimtmečius, kai keičiasi rajono vadovai, gavusieji rinkėjų pasitikėjimo mandatą skuba rauti su šaknimis iš valdiškų pareigų visus buvusios valdžios žmones. Nors formaliai naujas meras gali atsivesti tik nedidelę politinio pasitikėjimo pareigūnų komandą, visi suprantame, kad yra pakankamai būdų per įvairias reorganizacijas, padalinių sujungimus ir skaidymus pakeisti didžiąją dalį vadovų ir net eilinių darbuotojų. Nes norisi dirbti su tais, kuriais gali pasitikėti, o ir bendražygių komanda jau laukia valdiškų pareigų tarsi bulviakasio talkininkai butelio ant pabaigtuvių vaišių stalo.

Dideliame mieste ar stipriame rajone toks atsinaujinimas gali būti prasmingas ar bent jau nepadaryti didelės žalos. Tačiau į mūsų atokų šalies pakraštį ir taip ypač sunku prisivilioti bet kurios srities specialistus. O po eilinio politinio valymo iškrapštyti iš pareigų su buvusia valdžia siejami įstaigų vadovai susiranda darbus didžiuosiuose miestuose ar kaimyniniuose rajonuose, pradeda daryti karjerą, įsigyja ten būstą, išsiveža šeimas. Ir po penkerių metų, kai politinių simpatijų švytuoklė sugrąžina jų partiją į valdžią, grįžti į Lazdijus jau nebeturi nei noro, nei galimybių.

Kas liks dirbti Lazdijams, jei po kiekvienų rinkimų nauja valdžia išvaikys buvusios įdarbintus specialistus? Šiuo metu Lazdijų kraštas jau pasiekė tą ribą, kai skaldytis į politinius draugus ir priešus nebeturime teisės. Patys paskaičiuokite, kiek rajono biudžetinių įstaigų pareigas eina laikini vadovai tik todėl, kad neatsiranda visus įstatymų numatytus išsilavinimo bei vadovavimo patirties reikalavimus atitinkančių pretendentų, kurie galėtų laimėti konkursus. Toliau – tik visiška suirutė.

Todėl jau dabar, kai rinkimų kovos dar tik prasideda, norėčiau pasiūlyti Lazdijų krašto politikams kažką panašaus į susitarimą. Svarbiausios rinkimuose dalyvausiančios politinės jėgos, kurioms rūpi ne palaikyti valdžios vairą vieną kadenciją, bet iš tikrųjų dalyvauti tvarios savivaldos kūrime, jau dabar turėtų susitarti, kad savo rinkimų komandą atsives tik į politinio pasitikėjimo pareigybes. O savivaldybės administracijos skyriuose ir biudžetinėse įstaigose tegul dirba profesionalai. Ir nesvarbu, kokios jų politinės pažiūros, su kuo sieja giminystės ryšiai, domisi krepšiniu, futbolu, grybavimu ar žirgais.

Idealiu atveju po kokio dešimtmečio nueinanti rajono valdžia netgi galėtų didžiuotis, kad palieka naujai išrinktiems per savo kadenciją sustiprintą ir idealiai sustyguotą administraciją. O nauja valdžia savo ruožtu nuo pirmos savo darbo dienos demonstruotų pagarbą ir pasitikėjimą viešojo administravimo profesionalais.

Mūsų, gyvenančių ties Veisiejais, Seirijais, Kapčiamiesčiu, Būdviečiu ir Krosna, liko tiek mažai, kad neturime teisės kiekvienų rinkimų proga susipykti tarpusavyje. Jeigu visi pripažįstame, kad visų savivaldos rinkimuose mūsų rajone dalyvaujančių partijų ir visuomeninių komitetų tikslas yra daugmaž panašus – padaryti šitą kraštą dar gražesnį ir labiau tinkamą gyventi, tai nesisveikinti tarpusavyje nėra jokios prasmės. Esate ne priešai, o bendražygiai, tik kiekvienas su sava vizija, savu krašto atgaivinimo planu. Pavasarį rinkėjai nuspręs, kuris jiems labiau patinka, bet ir po to visiems drauge teks čia gyventi.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius (,,Lazdijų žvaigždė", 2022-09-30)

Š. Mažeikos nuotr.