Lazdijų žirgininkų klubui – 11 metų: pasodinta 11 ąžuoliukų

„Lietuvos 100–metis, Lazdijų žirgininkų klubui – 11 metų. Tad gimė idėja pasodinti 11 ąžuoliukų“, – sakė Lazdijų žirgininkų klubo prezidentas Ramūnas Buinauskas. Vieta parinkta neatsitiktinai, viskas gerai apgalvota – Panarvės kaimo pabaigoje, Giraitės miško prieigose, ties pagrindinio kelio vingiu, kur nuo kalnelio atsiveria vaizdas į Lazdijus, pravažiuojantieji matys augančią ąžuolų girelę. Žinoma, kol kas tai dar tik ąžuolyno pradžia.
 Ne šiaip pradžia, 11 ąžuoliukų susodinti pagal Gediminaičių stulpų kontūrus, kurie nuo 1397 metų neabejotinai buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto herbas, o Vytautui pavaldūs pulkai žygiavo su šiuo ženklu žymėtomis vėliavomis Žalgirio mūšyje. Šis vaizdas geriau išryškės vėliau, kai ąžuoliukai paūgės. Ąžuoliukų girelė bus ir atminimo vieta amžinybėn išėjusiems šio klubo nariams žirgininkams: čia bus uždegamos žvakelės – pagarbos ženklas žmonėms, mylėjusiems savo Tėvynę, žemę ir žirgus. Toks įdomus užmanymas gimęs Lazdijų žirgininkų klubo prezidento Ramūno Buinausko galvoje, jam pritarė klubo nariai, o ir norinčių pagelbėti sodinant ąžuoliukus tikrai atsirado.
Žemės į kapus nenusinešiu
Pasak Lazdijų žirgininkų klubo vadovo R. Buinausko, jis numatęs, kad ši vieta būtų puiki ąžuolynui, tad kreipėsi į žemės savininkę ponią Dalią Reifonienę, kuri iškart sutiko su gražia idėja šioje vietoje sodinti ąžuolyną. Šeima jai pritarė ir net pažadėjo, kad ateityje ąžuolynas galės plėstis. „Į kapus žemės nenusinešiu. Anūkai ateis, pasivaikščios čia“, – sakė ponia Dalia, nesulaikydama ašarų. Tad klubo vyrai dėkojo poniai Daliai už jos supratingumą, geranoriškumą. Jautriai reaguota į šį geranorišką ponios Dalios poelgį ir tas tikras, nuoširdžias ašaras, kurios sugraudino ne vieną.
Vaizdas išties buvo įspūdingas, mat ąžuoliukų sodinti keliu atriedėjo net penkios karietos, traukiamos įspūdingų žirgų, raitelis, šuo Setas, dabar jau nuolatinis žirgininkų palydovas, nė per žingsnį neatsiliekantis nuo šio gražaus pulko. Vėliavos, besiplaikstančios vėjy, puikus oras ir pakili nuotaika. „Mūsų žygiams visada būna geras oras“, – tikino paslaptingai šypsodamiesi vyrai, lyg būtų sudarę sutartį su pačiu ponu Dievu.
Į kvietimą atsiliepė ir Seimo narė
Visi spėriai, nieko nelaukę, kibo į darbą: kasė duobes, sodino ąžuoliukus, laistė, pririšo prie kuoliukų. Šiam darbui vadovavo ir patarimus dalino gamtininkas, miškininkas R. Buinauskas, tad pro jo akis nepraslydo nė menkiausia sodinimo klaidelė. Į kvietimą sodinti ąžuoliukų atsiliepė ir Seimo narė Virginija Vingrienė, taip pat gamtos mylėtoja, atvykusi iš Vilniaus ne tuščiomis, atvežusi žirgininkams ne tik nuoširdžius sveikinimus, bet ir vėliavą bei saldžią dovaną – šakotį. Tad ir ji, tuoj griebusi kastuvą į rankas, kartu su vyrais šoko ąžuoliukų sodinti. Jai pagalbininkų netrūko, tad ponia Virginija greitai pasodino  ąžuoliuką, kurį papuošė trispalve juostele. „Aš moku ir duobes kasti, ir sodinti. Nesijuokite“, – sakė ji, savo žodžius patvirtindama darbais. Žinia, kur būrys žirgininkų, ten linksmų pašnekesių niekad netrūksta!
Gražu, kad kartu su žirgininkais ąžuoliukus sodino ir Lazdijų rajono aplinkos apsaugos agentūros vyr. specialistas Donatas Račkauskas. Lazdijų žirgininkų klubo narys, šiemet arimo varžybų ariant dvikinkiu plūgu pirmos vietos nugalėtojas Ramūnas Kliokys taip pat sodino savo ąžuoliuką. Čia visus kalbino ir niekam neleido liūdėti ir trečios vietos nugalėtojas, taip pat šio klubo narys Algirdas Motiejūnas. Ąžuoliuką tvirtomis rankomis sodino Vytas Minsevičius iš Jusevičių, Romas Vizbara iš Marijampolės, vis pajuokaudamas, Vytas Bagdonas iš Akmenynų kaimo žemelę žarstė, čia ir Remigijus Gražulis iš Vankiškių kaimo stengėsi kuo geriau savąjį ąžuoliuką pasodinti, kad tik prigytų, augtų. Raitelis Justinas Markevičius iš Verstaminų laistė, o ir su žirgu lyg koks legendinis Tadas Blinda nuo kalnelių į ąžuolyną žvelgė. Valdas Žička ypatingąjį savo kastuvėlį atsivežęs ir visus pralinksminęs. Ir dirbta buvo nuo dūšios. Kaip sako dzūkai: cikrai cikrai... O dargi Mindaugas Vievesis netoli ąžuolyno pasodino graikinį riešutą. „Nepamirškite, sustokite, pasivaišinsite graikiniais riešutais. Aišku, dar negreitai, mat riešutmedžiui dar augti ir augti“, – sakė jis juokaudamas ir prasitarė, kad žmonai jau prisakęs važiuojant į darbą palaistyti. Tiesa, o kas gi laistys ąžuoliukus? Vyrai juokavo, kad jie šiuo keliu važinėjantys, tad stabtels ir palies. „Draugiškai, kas pas Ramūną važiuos, tas stoja ir laisto“, – kvatojo vyrai ir sunku suprasti, kada jie juokus krečia, o kada rimtai kalba. Bet svarbiausia, kad atsakingai ir su pakilia nuotaika dalyviai pasodino ąžuoliukus tikėdamiesi, kad visi prigis ir po daugelio metų sužaliuos gražus ąžuolynas.
Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos
Po darbų visi sustoję uždainavo kaip tikri lietuviai. „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“, – traukė vyrai kaip tie Vytauto pulkai anuomet. Rita Sabestinienė uždainavo, o vyrai jai pritarė. Ir nuskambėjo, nuaidėjo dainos žodžiai kalneliais, lomelėmis, o prieš akis – ąžuoliukų girelė. Prasminga, tauru, didinga. Ir atrodo, kiek nedaug reikia, kad tas mūsų kraštas būtų ir gražesnis, ir mielesnis mums patiems ir mūsų vaikaičiams – tik šaunios idėjos, noro ir užsidegimo jai įgyvendinti. Lazdijų žirgininkams šito tai jau tikrai netrūksta – jie gyventi ramiai nenori, ko gero, nė negali, taip jau įpratę. Atrodo, tiek nedaug reikia, o kartu ir daug. Ir vis skambėjo dainos žodžiai tolyn per mišką, į tolį aidu... „Ateityje čia bus pastatyta ir atminimo lentelė“, – patikino Lazdijų žirgininkų klubui vadovaujantis Ramūnas Buinauskas.  
Tuo viskas nesibaigė. Lazdijų žirgininkų klubo prezidentas kvietė visus savo sodybon, kur dar laukė ne viena staigmena.
Pasivažinėjimas po
Giraitės mišką karietomis, dainos, šokiai ir bijūno sodinimas
Takais, vedančiais paslaptingo miško gilyn, bėgo žirgai, karčiais plaikstomais vėjo, karietose –  laimingi, besišypsantys žmonės. „Dabar pats smagiausias laikas pasivažinėti po mišką žirgų traukiamomis karietomis“, – sakė žirgininkai. Gražus tas mūsų kraštas, prieš akis atsiveriantys vis įspūdingesni vaizdai, tai pelkutės, tai įspūdingi medžiai, žirgininkų pavėsinė atsikvėpti. „Apsuksime ratuką“, – sakė jie, o ir norinčių dar pasivažinėti tikrai netrūko. Paskui – koncertas, kurį surengė ponia Rita Sabestinienė ir Melanija Meilutė. Ponios Ritos savitas balsas, savas dainų interpretavimas sužavėjo, o dar ta dzūkiška šnekta taip pamalonino širdį. Už gražią idėją, už pakvietimą, už meilę savo kraštui ponia Rita dėkojo sodybos šeimininkui Ramūnui, senam bičiuliui, ir išpildė jo seną norą, dovanodama raudonų bijūnų krūmą, kurį šeimininkui padėjo pasodinti pati Seimo narė Virginija Vingrienė, o vietą parinko ponia Rita, mat kaip ir kur sodinti gėles, ji tikrai išmano. Ir dar ji atvežė gandrų nuotrauką –  savo sodybos gandrų. Jaunoji dainininkė Melanija Meilutė sveikino vyrus su jų klubo gimtadieniu ir dovanojo dainas, jaunatvišką šypseną, nešdama giedrą nuotaiką. Ganėsi avys, rupšnojo žolę žirgai, sustingęs miškas kažką paslaptingai dūmojo, ežere plaukė gulbės, ant kranto šoko žmonės, aidu skambėjo dainų žodžiai – viskas tarsi kino filme, geram kino filme.
Tokie čia žmonės gyvena, kurių darbai byloja apie meilę Tėvynei, miškui, gamtai, žirgams. „Keturių metų ąžuoliukai jau pasodinti, tačiau dar turės praeiti nemažai laiko, kol taps didingais ąžuolais, kurie liudys pakeleiviams apie praėjusį nepriklausomos Lietuvos valstybės šimtmetį“, – tikino  gamtininkas, miškininkas R. Buinauskas. Lai pasodinti ąžuolai, žaliuojanti girelė ateities kartoms primins Lazdijų žirgininkų klubo gimtadienį, nepakartojamų 11 metų Lietuvos 100–metyje. „Ačiū kiekvienas turi pasakyti sau, kad buvo, išgyveno kartu tą jausmą, kūrė ir gyveno juo. Labai noriu dar kartą apkabinti šiltai kiekvieną už tai, kad buvot dabar ir amžinai. Juk velniškai trapi ta žmogaus gyvenimo akimirka“, – dėkodamas visiems buvusiems kartu, sodinusiems ąžuoliukus, sakė Lazdijų žirgininkų klubui vadovaujantis Ramūnas Buinauskas. Ir neapsieita be ašarų... Juk buvo gražu... O ir prasminga.

Dineta Babarskienė, „Lazdijų reklama“