Šeštokų žentas V. Mitrikevičius per gyvenimą eina su humoru

Virginijus Mitrikevičius, Šeštokų žentas, sako, kad stengiasi gyventi taip, kaip Dievulio prirodyta. Humoro jausmo nestokojantis vyras žengia per gyvenimą su šypsena ir gera nuotaika tikindamas, kad geriau jau raukšlės veide nuo juoko, nei nuo nuolat suraukto veido. Gera nuotaika jis užkrečia ir kitus.

Tačiau jaunas vyras surimtėja, kai kalba pasisuka apie šeimą. Ji jam svarbiausia gyvenime. „Tai savotiškas bankas, kiek jau įneši, tiek ir turėsi. Kiek investuosi, tokia ji ir bus. Šeima man - mano alfa ir omega, mano gausybės ragas. Man šeima pagrindų pagrindas“,- tikina Virginijus ir pabrėžia, kad kalbantis visai ne apie pinigus, nes pinigai, anot jo, užgyvenami. Gyvenimo vertę jis matuoja ne finansiniais pasiekimais. Su žmona Raminta jiedu susituokė prieš 12 metų, dabar augina du sūnus: dešimtmetį Alaną ir penkerių metukų Faustą. „Šeima ir tikėjimas - didelės vertybės. Tai man įskiepijo močiutė. Kas sekmadienį ji vesdavo mane į Krosnos bažnyčią. Jos itin didelis indėlis mano gyvenime“,- sako Virginijus.

Ramintos ir Virginijaus niekad neišvysi atskirai - visur jie kartu. „Atskirai niekur neiname, žmoną už nosies tempiuosi. Aš už ją sumokėjau 82 litus, tad dabar nėra ko man vienam vaikščioti“,- tuoj savo postringavimais pralinksmina vyras.

Nors su Virginijumi kalbėjomės netrumpai, tačiau aptarti spėjome, ko gero, ne visas jo veiklas ir sumanymus. Galbūt taip net geriau, nes Virginijus - nuolat į priekį besiveržiantis, naujomis idėjomis žaižaruojantis žmogus. Virginijus Mitrikevičius darbuojasi UAB „Pietų Megrame“, išrinktas Šeštokų seniūnijos Centro seniūnaitijos seniūnaičiu, aktyvus Senųjų Šeštokų bendruomenės narys, bažnyčios pastoracinės tarybos narys, Šeštokų „Carito“ savanoris ir vienintelis vyras, dalyvaujantis Šeštokų „Carito“ veikloje.

Reikia šypsotis nebijant, kad dantis kas išims

Iš kur tas humoro jausmas, ta gera nuotaika, kuria dažnai užsikrečia ir kiti? „Gal toks Mitrikevičių giminės bruožas. Mes turime ir dainuojančių, ir šokančių, ir pernelyg nekompleksuojančių“,- šypsosi kalbėdamas Virginijus ir tuoj ima pasakoti kasmetinius pusbrolių susitikimus, vestuvių vaidinimus ir kitus linksmus sumanymus. Jis tikina, kad jam nepatinka vaikščioti susiraukus, tiesiog neįdomu, tad reikia prajuokinti ir kitus, kad žmonės kuo daugiau šypsotųsi, juoktųsi, kuo daugiau pozityvumo gyvenime būtų. O juk kartais būna ir sunku, ir pikta, bet ir vaikus jis mokantis per gyvenimą eiti su šypsena. „Bent vieną prajuokini ir jau smagu. Reikia šypsotis ir visai nebijoti, kad dantis kas išims. Šypsausi, kol turiu savus dantis, kai neturėsiu, plokšteles susidėsiu ir vėl galėsiu juoktis“,- tikina juokdamasis Virginijus. Jis prisipažįsta, kad būna ir pasiraukymų, bet jei jau supykstantis, tai „cielas 10 minučių“, daugiau neištempiantis - ir vėl lyg nieko nebuvę. Na, toks jau jis nuo mažens, net dvejetą gavęs iš mokyklos dainuodamas per pievas namo pareidavo.

Sūnūs su tėčiu žada velomobilį konstruoti

Virginijus sakosi, kad daug ką galima tiesiog nusipirkti parduotuvėje, bet jam taip netinka. Anot jo, tai lengviausias kelias. „Paspirtuką padariau iš seno dviratuko, dabar jau atėjo eilė hanteliams ir “turnikui”, nes sūnūs sportuoja. Tad teko pavirinti, na, ir suvirinau“,- šypsodamasis pasakoja tėtis ir tikina, kad jis su sūnumis turi begales minčių ir idėjų. Alanas vis dažniau teiraujasi tėčio, kada gi jie statysią namelį ant vištos kojos. Tad, ko gero, tėčiui teks ne vieną žiemos vakarą praleisti besukant galvą, kaip čia tą namelį suprojektuoti. Tačiau įdomiausia idėja, kuria šiandien dega Virginijus - velomobilio konstravimas. „Galima nusipirkti, bet tikiuosi, kad sukonstruosiu vienintelį tokį“,- sako dviejų sūnų tėtis. Jam nesvetimi tokie neįprasti darbai, o kai idėja taip pagauna, tada jau žmona nė pietų neprisikviečianti. Virginijus prisipažįsta, kad ir priešpiečiai ir pietūs, ir vakarienė tuomet jau vakare suvalgoma. Dažniausiai toks nenumaldomas noras daryti jį užplūsta į rankas paėmus medį. „Mano vaikai - idėjų šaltiniai, idėjų maišai. Viską, ką darau, tai tik dėl šeimos, dėl jų“,- sako vyras. O čia dešimtmetis Alanas prisipažįsta, kad daug ko jis pasimokantis būtent iš tėčio.

Viskas „prie to paties“

Kaip jis visur suspėjantis? „Prie to paties“,- vėl juokauja Virginijus. Jaukių namų kamputyje stovi akordeonas, kuriuo jaunas vyras pagrojantis, kaip pats prisipažįsta, iš klausos. „Kažkada krikštatėvis bajaną man paliko, labai norėjau išmokti groti“,- apie savo seną norą išmokti groti pasakoja Virginijus. O ir dabar dar laikas nuo laiko išsiimantis akordeoną ir grojanti, pasak jo paties, ką girdintis, tą grojantis, kaip sakoma, ką matantis, tą dainuojantis. „Groju, kad uošvei nebūtų liūdna“,- vėl juokauja jaunas vyras.

Didžioji vyro aistra ir malonumas - drožyba. “Man tai didelis malonumas“, - prisipažįsta jis. Jų namų kieme puikuojasi Virginijaus rankomis pastatyta, anot jo, antra pavėsinė, antros sūpynės. „Vienas jau susupome“,- juokiasi kalbėdamas jis. Dabar ir fontanėlį pasidaręs. „Dažniausiai penktadienio vakarais mes pasidarome kavos, arbatos ir visa šeima pavėsinėje pavakarojame. Sėdime, šnekučiuojamės, paplanuojame darbus, žiūrime į fontanėlį“,- pasakoja žmona Raminta Mitrikevičienė. O ir sūnūs jau įpratę prie tokio šeimos ritualo, žino, kad penktadienį laukia visos šeimos pavakarojimas. Jie sakosi, kad yra „naminukai“, tačiau išvykstantys ir prie ežerų, ir į miestus. Svarbiausia - išsiruošti, o paskui jau viskas gerai. Kai svečiavausi jų jaukiuose namuose, buvo sugrįžę iš Druskininkų, kur mėgavosi vandens parko malonumais.

Kieme stovi dailus pamąstymų suolelis. Kam gi jis skirtas? Virginijus paslaptingai šypsosi. Ir pašto dėžutę išdrožęs, kaip pats pasakoja, tokią, kokią pats medis padiktavęs. Nes, anot meistro, medis pats padiktuoja, kaip atrodys galutinis rezultatas. Jaunas vyras gali didžiuotis išdrožęs net du kryžius. Ramanavo kaimo žmonėms jis išdrožė 6 metrų ąžuolinį kryžių, kurį jau teko restauruoti. Kitas - Senųjų Šeštokų bendruomenės - kryžius pastatytas Kryžiuose. „Kai sutikau padaryti pirmąjį kryžių, priėmiau tai kaip savotišką iššūkį sau. Jaučiau atsakomybę prieš visą kaimą, prieš visus žmones. O dabar apima geras jausmas pravažiuojant pro savo rankų darbo kryžių, o ir vaikams yra ką parodyti, papasakoti. Kiekvienas padarytas darbelis, kad ir mažas, bet savo rankomis, turi didelę reikšmę. Ne meistras darė, o pats“,- prisipažino Virginijus, kilęs iš Ramanavo kaimo. Jis pasakoja, kad Ramanavo kaimo kryžių gamino naudodamas tik elektrinį oblių, o visi kiti įrankiai buvo senoviški - tėvuko kaltukai kone 80 metų senumo buvę, pjūkliukas ir daugiau nieko. Ir tai daro žmogus, kuris tikina, kad drožyba yra tik jo pomėgis, savotiškas būdas pailsėti, begalinis malonumas, o ir mokytis šio amato jam nėra tekę. Kūrinių vizijos gimsta jo galvoje, o ir medis savo diktuojąs. Ne paslaptis, kad kartais užmanymas būna vienoks, o rezultatas gaunasi visai kitoks, kartais net pranokstantis visus lūkesčius. Kas būna, jeigu neišeina, kaip norėta? „Jei neišeina dabar, reiškia išeis iš 101 karto. Tą sakau ir savo sūnums“,- tvirtina jis. Tačiau dažnai dar ir taip nutinka, kad kone visus pažįstamus apdalijantis savo darbais, o sau nepasidarantis. „Padėklus maistui dariau, dovanojau, o žmona sako, kad savo šeimai nepadaręs, tad padariau - vienintelį, kito tokio nepadaryčiau“,- sako jis. Jam smagiausia leisti laiką ką nors darant. Tada, anot jo, išnykstantis net laiko pojūtis.

Išvažiavo į Vinių su viena mintimi: “Negrįšiu”

Pradžiai užsidirbęs pinigų, bet darbo neturėjęs, Virginijus Mitrikevičius išvažiavo į sostinę su vienintele mintimi galvoje - negrįšti. Susiradęs darbą Vilniuje, jau kiek padirbėjęs, sugrįžo pasisvečiuoti namolio ir sutiko savo būsimą žmoną. Užsimezgė draugystė. „Aišku, telefono numerį ne tokį užsirašiau“,- juokiasi jis. Bet juos likimas vėl suvedė - Naujųjų metų sutikimas kartu buvo lemtingas. Nepraėjus nė metams draugystės (Raminta per vasarą dirbusi Škotijoje), jie nutarė susituokti. „Na, kai „užsikūrė“ tas traktoriukas, tai jau dvylika metų“,- vėl juokauja ir rimtai pasakoja Virginijus, jam antrina žmona. Raminta prisipažįsta, kad jai net būrėja išbūrusi, kad tas jos vienintelis žmogus stovintis visai šalia, bet ji netikėjusi. Virginijus sakosi, kad jam patiko Ramintos paprastumas, nes tuomet daugeliui merginų buvo svarbu geras automobilis, statusas visuomenėje. „O jis net vairuotojo teisių neturėjo“,- šypsosi Raminta. Bendrauti jiems sekėsi, o ir požiūriai sutapo. Vasarą padėjęs būsimai uošvei šienus vežti, jis jau pelnė pripažinimą, o ir visa Ramintos šeima priėmė labai šiltai ir tokie šilti santykiai tęsiasi iki šiol, kuo jiedu labai džiaugiasi. „Susitinkame, tai šašlykus kepame, tai krepšinį pažiūrime, tai šiaip parėkaujame“,- vėl juokauja Virginijus.

Jaunas vyras sakosi, kad mieste jis tikrai nenorėtų gyventi, ypač bute, lyg koks varnėnas. Jam mieliau savame kieme suvirinimo aparatą ar kokį medžio gabalą išsitraukti, patinka erdvė, galimybė plačiai pasidairyti, pasižvalgyti, o ir su kaimynais ne tik pasilabinti, bet ir draugiškai pasišnekučiuoti. Kaimyniškai pagelbėti jis niekuomet neatsisakantis. „Jei gerai mano kaimynui, tai ir man gerai. Laimingas kaimynas - ir aš laimingas, jis turtingas - ir aš turtingas“,- sako Virginijus. Jis padedantis, kuo galintis, o ir aplinkiniai jam neatsakantys pagelbėti. Kaip pats prisipažįsta, kartais ir emocinė, dvasinė pagalba svarbi - juk ne viską reikia pinigais matuoti. „Tiesiog reikia padėti vienas kitam“,- teigia jaunas vyras. Gal todėl, kaip pats sakosi, paaukoti vieną kitą valandą visuomeniniams tikslams jam nė kiek negaila. Dargi jis norėtų užkrėsti ir kitus, kad vieni į kitus pasidairę, visi imtųsi veiklos, kad mūsų miestelis gražėtų. Jam norėtųsi, kad žiemą vakarais būtų galima su šeima išeiti pasivaikščioti apšviestomis gatvėmis, kad ir pas mus būtų LED šviestuvai kaip Lazdijuose. Jų šeima mėgstanti kokį ratuką aplink Šeštokus prasukti, ypač žiemą. O labiausiai norėtųsi, kad visi gyventų taikoje ir darnoje. „Kai atsiversiu senatvėje savo gyvenimo knygą, geriau jau numirsiu su šypsena veide. Norėtųsi, kad nebūtų gėda prieš save patį“,- tikina jis.

Nesibodi jis ir dailia panele Astra Serentyte apsirėdęs linksminti bendruomenių žmonių. „Serentytė jau pora kartų išėjo į visuomenė ir gyva grįžo, tad, reikia tikėtis, ir toliau sėkmingai rodysis viešumoje“,- sako Virginijus ir tuoj papasakoja, kaip Senųjų Šeštokų bendruomenės moterys jam puošnius drabužius parūpinusios, kad Serentytė sužavėtų visus. „Jūsų vaizduotės vaisius, kaip aš atrodysiu“,- tuomet sakė Virginijus, nematęs jokių problemų apsirengti moterimi. Kaip pats sakosi, vis „čiudniau“, vis kitaip nei visas svietas.

Jam patinka dalyvauti Senųjų Šeštokų bendruomenės veikloje, nes čia viskas vyksta „ant greičio“: ir sumanymai gimsta, ir darbai padaromi, ir prie kavos puodelio pasijuokiama - ir viskam sustyguoti užtenka kone vieno vakaro. „Bendruomenėje, kaip ir šeimoje, turi vykti dialogas, nes jei jau monologas, tada kažkas negerai“,- sako jis. Raminta ir Virginijus prisipažįsta, kad kartais taip beplepant ir pirma nakties užklumpanti. O ir vakarais jų namuose vyksta, pasak Virginijaus, pokalbių šou. Jis su sūnumis kalba įvairiomis temomis, šie klausiantys, kas gero ar negero paties tėčio gyvenime vykę, kai jis pats dar mokinukas buvęs, ir kaip jis sprendęs tas problemas. „Tokie gyvenimiški pamokymai. Pasikalbame kaip lygus su lygiu ir apie viską“,- sako laimingas dviejų sūnų tėtis. Jis tikina, kad svarbiausia, kad jie visi sveiki. „Šeima, sveikata - svarbiausia“,- teigia vyras.

Ir nors jauno vyro veide nenyksta šypsena, o savo pasisakymais jis kaskart vis prajuokina net kalbėdamas apie labai rimtus dalykus, reikia pasakyti, kad tai atsakingas vyras, tėvas ir gyvenimo jis neprastumia, „neprakimarina“, bet juo mėgaujasi kartu su savo brangiausiais žmonėmis: žmona, sūnumis.

Dineta Babarskienė, "Lazdijų reklama"