R. Dulskas: nesijaučiu išdavęs nei krikščioniškųjų vertybių, nei savo rinkėjų

Manau, jog praėjusiame „Lazdijų žvaigždės“ numeryje išspausdintame Aistės Gedvilienės pasisakyme mes, rajono savivaldybės tarybos nariai, išrinkti pagal Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos sąrašą, nepelnytai buvome apkaltinti išdavyste. Kaip rodo šių metų įvykiai TS-LDK partijoje, ne mes pasikeitėme, o keičiasi pati partija savo veiksmuose užleisdama vietą liberalizmui, pamindama krikščioniškąsias vertybes. Tas ypač išryškėjo po šio pavasario partijos pirmininko rinkimų. Iki to laiko jautėme, jog mūsų skyriaus, kaip vieno didžiausių ir įtakingiausių skyrių Lietuvoje, nuomonė buvo gerbiama, į ją atsižvelgiama. Tačiau, pasikeitus partijos lyderiui, iškart sulaukėme diktatūros tikrąja šio žodžio prasme. Ką mes matome ir girdime pastaruoju metu iš TS-LDK partijos vadovybės? Matomi tik didieji miestai – Vilnius, Kaunas, na dar Klaipėda. Regionai, kurie vis dar sudaro didžiąją dalį Lietuvos, tarsi neegzistuoja. Jie – tik balsai rinkimų metu, tačiau jų problemos, perspektyvos – pamirštos ir niekam neįdomios.

Išeidami į nepartinį judėjimą mes, rajono savivaldybės tarybos TS-LKD partijos nariai, niekuo nepasikeitėme, nepasikeitė ir mūsų deklaruojamos vertybės, mūsų idėjos. Jos yra įteisintos ir mūsų nuostatuose, kuriuose pirmenybė atiduota toms pačioms vertybėms, kurias puoselėjome būdami TS-LKD partijoje. Apie tai, kad esame tų pačių dešiniųjų pažiūrų, steigdami judėjimą mes iškart pasakėme ir rajono žmonėms – savo rinkėjams. Manau, jog jie mus supras. Supras ir tai, jog neišdavėme ne tik krikščioniškųjų vertybių, bet ir tų, kurie mumis pasitikėjo rinkdami. Kaip dirbome, taip ir dirbame rajono labui, galvojame ne tik apie šiandienos darbus, bet ir daug ką planuojame ateičiai. Jei kas ir keitėsi, tai tik į gerąją pusę – nebeliko konfliktų, intrigų, įtampos, nereikalingų diskusijų, kurios buvo atsiradusios po to, kai į TS-LKD Lazdijų skyriaus veiklą pradėjo kištis partijos vadovybė. Todėl skyrybos yra geriau negu amžini konfliktai.

Tokiuose mažuose rajonuose kaip mūsų, gyventojai, eidami į rinkimus ir rinkdami vietos valdžią, dažniau žiūri ne į partijos pavadinimą, o į žmones, kurie toje partijoje yra. Šios tiesos nepaneigs ir mūsų oponentai. Todėl drąsiai galiu sakyti, jog kiti rinkimai į vietos savivaldybės tarybą parodys, kuo mūsų rajono žmonės pasitiki – ar tais, kurie patys pasirinkome savarankiškumo kelią, ar tais, kurie leidžiasi valdomi Vilniuje sėdinčio ir savo valią diktuojančio lyderio. Mes, nepartinio rajono judėjimo žmonės, tikrai neturime nieko prieš nei prieš Landsbergius, nei prieš partiją. Tiesiog norime ramiai dirbti ir nedalyvauti tose intrigose, kurias kuria į Lazdijus iš Vilniaus siunčiami šios partijos pasiuntiniai.

Ponia Aistė Gedvilienė, kalbėdama apie politinių postų atsisakymą palikus partiją, prieš tai turėjo susipažinti su teisės aktais ir net LR Seime vyraujančia praktika, kai išrinktas pagal vienos partijos programą Seimo narys kadenciją užbaigia jau kitoje. Aš asmeniškai nesijaučiu nei kuo nors nusikaltęs, nei ką nors išdavęs. Manau, jog ir kiti rajono savivaldybės tarybos nariai, kurie su manimi šiandien yra nepartinio judėjimo nariai, galėtų pasakyti tą patį. 

Ričardas Dulskas, rajono savivaldybės tarybos narys