Šventežerio gyventojas J. Židžiūnas: „Kaip žmogus turi gyventi, supratau tik senatvėje“

Su šventežeriškiu Jonu Židžiūnu apie gyvenimą sėdame pasikalbėti labai simbolišku laiku – prieš pačias Jonines. Savo vardo dienos Jonas sako nesureikšminantis, nors jai ruošiasi – Meteliuose užsakinėja žuvį, dėlioja būsimos šventės, susitikimo su draugais planus. Tačiau ne Joninės diktuoja mūsų pokalbio temą, o prabėgę metai – jų pamokos, netektys, nauji, tik senatvėje padaryti paprastos laimės atradimai.

Lanko vietas, kuriose per gyvenimą pabuvoti nespėjo

Aštuntą dešimtį įpusėjęs J. Židžiūnas prieš pusantrų metų palaidojo savo žmoną Onutę. 35 metus kartu gražiai nugyveno, vienas kitam pikto žodžio, priekaištų nesakydami. Tačiau tik dabar sako suprantantis, kad gyventa ne taip. Per daug gyvenimo laiko skirta buičiai, ūkio darbams, per mažai sau. Jie kartu taip ir nenuvažiavo pailsėti prie jūros. Nors planavo. Vienintelė tolimesnė jų bendra kelionė buvo į Armėniją. O visa kita taip ir liko svajonėse. Tik po žmonos mirties nuvažiavęs pailsėti į Druskininkus, „Eglės“ sanatoriją, ponas Jonas sako supratęs, kaip galima ilsėtis. Ir kaip reikėjo gyventi.

Todėl dabar stengiasi atsigriebti su kaupu. Aplankė Merkinės piramidę, Metelių regioninį parką, Žuvinto rezervatą, Birštoną ir jo apžvalgos bokštą. Visai neseniai – Augustavą, kur plaukė garsiuoju jo kanalu. Dar laukia kelionė į Rumšiškes, kur jau labai seniai, prieš daugelį metų, būta. Taip pat – Grūto parkas, kuris, nors ir netoli esantis, taip pat dar nėra lankytas.

Ir ne tik šias žymias vietas J. Židžiūnas dabar lanko, bet ir aplink esančius senelių namus. Sako yra suplanavęs savo gyvenimo pabaigą praleisti juose. Jau apžiūrėjo Šilavote, Druskininkuose, Prienuose, Veisiejuose įsikūrusias tokias įstaigas. Nors nė vienos dar neišsirinko. Sako, kad pati geriausia iš jų ta, kur mūsų nėra. Bet teks pasirinkti, dėl to jau galutinai apsisprendęs.

Viską gyvenime reikia daryti laiku

Su žmona savo vaikų nesusilaukė. Susituokė jau vyresnio amžiaus. Todėl dabar savo pažįstamiems jauniems žmonėms sako patariantis, jog viską reikia daryti savo laiku. Kurti šeimą – taip pat. Ar vaikų turėti yra laimė, jis sako dabar vis dažniau suabejojantis. Nes dažnai žiūri TV pagalbą, o ten tokių istorijų sužino, kaip vaikai senus savo tėvus nieku laiko, o kiti dar ir ranką prieš juos pakelia... Tokių Lietuvoje – jau ne vienetai. Ir kiekviename mūsų rajono kaime po tokią šeimą surasi. Su tokiais vaikais gyventi senatvėje būtų didesnė bėda negu nauda. O svetimų žmonių rūpesčio sako nenorintis. Puikiai pats žino, ką reiškia slaugyti sergantį žmogų. Pats pusę metų intensyviai žmoną ligino, todėl supranta, kiek tai reikalauja nervų, kantrybės, dėmesio. Nenorintis savo bėdų kitam užkrauti.

Ar nebuvo, nėra vienišų moterų, kurios jam rodytų dėmesį ir norėtų kartu praleisti senatvę? Nes jis – tiesiog pavyzdingas vyras: darbštus, negeriantis, nepriekabus. J. Židžiūnas neslepia – tikrai yra. Sako, pabendrauti, pasikalbėti apie gyvenimą jam malonu. Tačiau – tik tiek. Jau neplanuojantis nė su viena moterimi savo gyvenimo susieti. Ne laikas. Pamena, kai tik žmona pirmą kartą rimtai susirgo, o tai buvo prieš šešiolika metų, ji jam gyvenimą pradėjo planuoti: su kuo turės gyventi, kai jos nebeliks, kaip ir kur. Tačiau jos nurodymai, sako J. Židžiūnas, jau nebegaliojantys.

Vienas žmogus – nereiškia vienišas

Moteriai vienai gyventi yra lengviau. Jis pats tik vyresniame amžiuje išmoko valgį gamintis. Tačiau buities darbai jam rūpesčių nesudaro. Turi maisto atsargų – du pilni šaldikliai ir šaldytuvas. Šaldo ne tik mėsą, bet ir savo užaugintas daržoves. Apžiūrime ir J. Židžiūno daržą, kur pleška svogūnai, morkos, burokėliai. Nė vienos piktžolės. Taip pat, kaip ir greta esantys du šiltnamiai su pomidorais. Dvi dešimtys vištų dosniai aprūpina kiaušiniais ne tik jį, bet ir pažįstamus. Ar vienam žmogui tiek reikia? Žinoma, kad ne. Bet jis sako taip įpratęs. Jam tiesiog gražu žiūrėti, kaip dygsta, vėliau – auga daržas. Duoda derlių. Nors daug ką vėliau teks tiesiog išmesti...

Pasak jo, rankinį stabdį užtraukti jau seniai metas. Tačiau šiemet to padaryti dar nesugebėjo. Dar sėja ir gėlių, o šiuo metu sodyboje žydi bijūnai, jazminai, tuoj sprogs rožės... Nepastebėtum, jei nežinotum, kad namuose nėra moteriškos rankos.

Labai mėgsta knygas. Ypač – poeziją. Vieną eilėraštį J. Židžiūnas net padeklamavo. Apie aplaužytą medį, kuris toks atkaklus, net ir aplaužytas nuolat pražysta. Tai, pasak jo, labai atspindi ir jo asmeninį gyvenimą.  

Vienas žmogus dar nereiškia, kad jis yra vienišas, sako J. Židžiūnas. Jis pasakoja turintis daug puikių kaimynų, draugų, pažįstamų, su kuriais nuolat bendrauja ir kurie reikalui esant padeda.

Pats ilgus metus dirbo ne vieną vadovo darbą. Ilgiausiai – kolūkio pirmininko pavaduotoju čia pat, kur ir dabar gyvena – Šventežeryje. Net ir buvusio kolūkio pirmininko namą, kai vyko privatizacija, nusipirko. Nelabai vykęs šis namas. Pasak J. Židžiūno, pirmininkas nebuvo linkęs savo namais rūpintis, jam daugiau kolūkio reikalai rūpėjo. Daug visokių trūkumų jame yra, bet ponas Jonas sako jų jau neremontuosiantis. Taip ir liks, kaip iki šiol buvę. Jo gyvenime – jau kiti planai.  

Geriausi žodžiai – socialiniams darbuotojams

Nors pats ateityje neplanuoja naudotis Lazdijų socialinių paslaugų centro darbuotojų paslaugomis, tačiau gerų žodžių apie juos nestokojantis. Pamena, kai pirmą kartą kreipėsi pagalbos jos prireikus žmonai. Tuomet bendravo su Raminta Mikelioniene, Socialinių paslaugų centro direktoriaus pavaduotoja. Vėliau, suprastėjus žmonos sveikatai, kai socialinės darbuotojos tapo kasdienės jų namų viešnios, ponas Jonas sako labai dažnai sulaukdavęs R. Mikelionienės telefono skambučio. Vis teiraudavosi, kaip sekasi, ar nesiskundžiantis dėl teikiamų paslaugų, gal dar kuo nors centras galėtų padėti. Šio centro darbuotojos Dalia Galiauskienė, Meilė Krukonienė ir Šventežerio ambulatorijos slaugytoja Rūta Klimčiauskienė bei kitos tiek daug padėjo, kad jis, nors ir oficialiai padėkojęs spaudoje, viso savo dėkingumo neišsakęs.

Ne tik dabar, senatvėje, bet ir per visą savo gyvenimą jis sako nesutikęs blogų žmonių. O visus jos sumanymus ir sprendimus nuo pat jaunystės tarsi Dievo ranka būtų lydėjusi: kur reikėjo stabdyti – sustabdė, kur pralįsti – pralindo, kur pastūmėti – pastūmė. Tačiau negali dėkoti Dievui, nes pats visą gyvenimą nebuvo uolus katalikas. Ir dabar dar bažnyčioje jam sunku, neįprasta. Tačiau jei tu gyvenime kitiems žmonėms blogo nedarei, tai ir tau nieko negero negali nutikti. Tokia yra jo gyvenimo taisyklė, kuria visuomet vadovavosi ir kuri niekuomet neapvylė.

Dalė Vailionytė, „Lazdijų žvaigždė“, 2022-06-24