Žmonių pasitikėjimą lemia ne amžius, o nuveikti darbai

Kapčiamiesčio bendruomenė išsirinko naują pirmininkę. Apie tai, kokiais rūpesčiais ir džiaugsmais bendruomenė gyvena šiandien, pasakoja pati naujoji Kapčiamiesčio bendruomenės vadovė 22 metų Raminta Zelenauskaitė.
– Tarnavimas žmonėms, darbas bendruomenėje – savanorystė. Savas automobilis, savas telefonas ir jokio atlygio. Kaip manote, ar tai teisinga? Juk bendruomenės pirmininkas ne tik pats daug dirba, bet ir artimiesiems užkrauna tam tikrą naštą.
– Galbūt tai nėra teisinga, bet, kaip ir minėjote, darbas bendruomenėje – savanorystė, todėl susibūrę į bendruomenę dirbame visuomeniniais pagrindais be jokio atlygio, aukojame savo laiką ir nemanau, kad galime skųstis dėl to, kas mus pačius džiugina. Nepavadinčiau to tarnavimu žmonėms, tai darbas su žmonėmis, žmonių būryje, kur įgauni daugiau patirties, matai daug pozityvo, o kartais ir negatyvo. Iš tiesų, artimieji dirba tikrai daug vien dėl to, kad pagelbėtų man, kai stokoju ir laiko, ir jėgų. Labiausiai džiaugiuosi tuo, kad mūsų didelė giminė, tad turime daug kūrybingų, darbščių žmonių, kurie mane palaiko, suteikia stiprybės, padeda. O aš tikiuosi, kad  artimųjų kantrybė neapleis, nes viskas dar priešaky.
Bendruomenė prisikėlė naujam skrydžiui
– Kiek kaimų vienija jūsų bendruomenė?
– Mūsų bendruomenė gyvuoja 14 metų. Ją 2003 metų balandį įsteigė buvęs Kapčiamiesčio seniūnas Romualdas Aloizas Urbonas. Maždaug 13 metų bendruomenei vadovavo Vilma Matulevičienė. Mano turimais duomenimis, nuo 2003 metų bendruomenės veikloje dalyvavo 21 narys. Šiuo metu galima sakyti, kad bendruomenė prisikėlė naujam gyvenimui, nuo šių metų gegužės mėnesio naujus prašymus pateikė 44 nariai. Didžioji dalis narių yra Kapčiamiesčio miestelio gyventojai, bendruomenėje veikloje dalyvauja ir gyventojų iš Padumblių, Semoškų, Jančiulių bei Ivoškų kaimų.
– Kiekviena bendruomenė – savita. Kas būdinga jūsiškei?
– Vienybės jausmas, noras kurti ir siekti. Narių tikrai nemažai. Visi suinteresuoti dirbti kartu, įnešti kuo daugiau naujovių.
– Kaip manote, kodėl žmonės pasitikėjo jumis – jaunu žmogumi?
– Taip, esu labai jauna, bet, matyt, žmonių pasitikėjimą lemia ne amžius, o nuveikti darbai. Žmonių pasitikėjimo nusipelniau tuomet, kai pradėjau įrodinėti, kad niekas kitas – tik mes patys galime sukurti sau kažką gražaus ir širdžiai mielo. Viskas prasidėjo dar 2016 metų lapkričio mėnesį, kai paraginta (vienai nuspręsti tikrai būtų buvę sunku) ėmiausi iniciatyvos surengti akciją „Dovana Kapčiamiesčiui“, kurios metu surinkti pinigai buvo skirti miestelio eglutės papuošimams, ir, žinote, surinkau 402 eurus. Mano manymu, tai didelė suma. Žmonės pasitikėjo, aukojo tiek grynaisiais pinigais, tiek pavedimais. Rinkdama pinigus net pati pagalvojau, ar aš galėčiau pasitikėti kitu žmogumi taip, kaip pasitiki manim? Po kalėdinės eglutės įžiebimo šventės, kurią taip pat organizavau pati, sekė noras bandyti suorganizuoti kažką kitko. Taip kartu su pussesere 2017 metų vasarį suorganizavome „Kapčiamiesčio auksinį protą“, nors lūkesčiai buvo didesni, bet turėjome 12 žmonių, norėjusių išbandyti savo jėgas. Visiškai ekspromtu paskatinta vietos verslininkų ėmiausi organizuoti Užgavėnes. Ir per Kalėdų eglutės įžiebimo šventę, ir per Užgavėnes didžiausios pagalbininkės man buvo Kapčiamiesčio moterų klubo narės. Šiam klubui priklausau ir aš. Didžiausias išbandymas man ir visai mano artimųjų komandai buvo gegužės mėnesį organizuota šeimos šventė. Dirbome visi, o darbo prieš šventę turėjome iki kaklo, bet viską atpirko vaikų šypsenos ir paskatinimas dirbti toliau. Manau, visa tai ir suteikė man galimybę „pasimatuoti“ bendruomenės pirmininkės kėdę.
– Kokios mintys aplankė tądien, kai sutikote būti bendruomenės pirmininke? Juk tai ir didelė atsakomybė nenuvilti. Jums tai iššūkis?
– Tą dieną atsimenu kaip šiandien. Užklupo audra, vėlavome į susirinkimą, elektros nebuvo, viskas vyko greitai, pradėjo temti, kadangi buvau susirinkimo pirmininkė, reikėjo patvirtinti naujai parengtus įstatus, tikslas buvo greičiau išrinkti valdybą ir kt., net negalvojau, kad užimsiu šias pareigas, maniau, kad tiesiog būsiu valdyboje. Prieš susirinkimą apgalvojau tokią galimybę, o jeigu? Bet tik tiek. Neturėjau laiko daug galvoti, nes visi tie aktyvūs žmonės, kurie mane rėmė, man padėjo, tikėjo manim – tą dieną balsavo už mane. Taip, tikrai tai didelis iššūkis sau, bet priimu jį kaip teigiamą dalyką savo gyvenime, o galbūt tai kelias į sėkmę. Turime stiprią komandą, kuri nori naujovių, spręsime aktualias problemas, kursime sau ir kitiems geresnį rytojų, o svarbiausia, tikiuosi, nenuvilti visų.
 Kapčiamiestis – kurortinis miestelis. Kodėl gi ne?
– Kokių tikslų turi jūsų bendruomenė? Kokie artimiausi planai?
– Ne vieną kartą girdėjau žmones kalbant, kad mūsų Kapčiamiestis turėtų tapti kurortiniu miesteliu. Na, kaip pagalvoji, kodėl gi ne? Idėjų įgyvendinimui reikia laiko, bet jo tikrai surasime. Pirmiausia stengsimės suburti kuo daugiau žmonių dalyvauti bendruomenės veikloje, gauti finansavimo idėjoms įgyvendinti, skatinti dalyvauti organizuojamuose renginiuose, nebijoti išsakyti savo problemas ir kartu jas spręsti, puoselėti gimtojo miestelio grožį ir kt. Dar neišsakiau šios minties nariams, bet, mano nuomone, mūsų miestelyje tikrai trūksta parko, kuriame laisvalaikį galėtų praleisti vaikučiai ir jų tėveliai, būtų organizuojami renginiai ir kiti užsiėmimai, parko, kuriame galbūt turėsime ne tokią estradą kaip Lazdijuose ar Veisiejuose, bet nors perpus mažesnę, ir lai šie žodžiai – Dievui į ausį. Dabar svarbu susitvarkyti visus reikalingus dokumentus ir planuoti savo tolimesnę veiklą.
– Bendruomenėms nuolat trūksta lėšų įgyvendinti savo idėjoms. Nuolatinis lėšų stygius – tikras galvos skausmas bendruomenių pirmininkams. Ką ketinate daryti jūs, kokių minčių, kurios galbūt virs realybe, turite?
– Tiesa, labai sunku, kai idėjų yra daugiau nei bendruomenė turi lėšų. Nenoriu spėlioti, kas bus, esu tam, kad būtų geriau. Manau, kad kaip ir visi, taip ir aš stengsiuosi finansavimo gauti iš Lazdijų rajono savivaldybės, Dzūkijos kaimo plėtros partnerių asociacijos, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir kt. Taip, mėginsime rašyti projektus ir tikėkimės, kad mums pasiseks.
– Ar noriai žmonės Kapčiamiestyje buriasi bendrai veiklai?
– Atvirai kalbant, sunku pritraukti žmones bendrai veiklai, net nežinau, kodėl taip yra, ar jiems tiesiog neįdomu, ar galbūt yra kažkoks baimės jausmas, negaliu atsakyti, bet tikėkimės, kad jie bus aktyvesni. Džiaugiuosi, kad tikrai yra žmonių, norinčių ir galinčių visada dalyvauti, padėti.
– Kuo daugiau į bendruomenę įstojusių narių, tuo bendruomenė stipresnė. Ir jūsų bendruomenė gausėja. Kas motyvuoja burtis į bendruomenę?
– Tuo metu, kai prasidėjo diskusijos dėl stojimo į bendruomenę, per mėnesį laiko įstojo daugiau nei 40 naujų narių. Motyvacija buvo turbūt ta, kad per sunku daryti kažką vieniems. Turėdami daug darbščių, kūrybingų žmonių, kurie iki šiol dirbo grupelėmis, bendruomenėje nuveiksime tikrai daugiau.  
– Ko imsitės, kad bendruomeninėje veikloje būtų įdomu dalyvauti ir jaunimui? Kokias matote perspektyvas jauniems žmonėms Kapčiamiestyje? Ar tai tik vieta, kur smagu atvažiuoti vasarą: pabūti prie ežerų, paplaukioti baidarėmis, grybauti, uogauti?
– Pati esu jauna, man įdomu dalyvauti bendruomenės veikloje, tačiau visų poreikiai ir norai skirtingi, nors bendruomenėje dalyvauja jaunų žmonių, tikiuosi, kad norinčiųjų atsiras daugiau, o tai paskatins noras prisidėti prie gimtojo krašto gerovės. Kalbant apie perspektyvas, tai Kapčiamiestyje jauniems žmonėms išsilaikyti sunku: arba reikia įkurti savo verslą, arba darbo ieškoti atokiau nuo savo gyvenamosios vietos. Žinoma, yra jaunų žmonių, kurie čia darbuojasi, labai džiugu. Bet darbo vietų čia tikrai trūksta. Kapčiamiestyje buvo gausu jaunų žmonių, bet dauguma, išvažiavę į miestą mokytis,  negrįžo arba yra iškeliavę į užsienio šalis. Retas atvejis, kad po mokslų sugrįžta atgal į kaimą, pavyzdžiui, aš grįžau ir visai nesigailiu. Tiesos yra, kad Kapčiamiestyje smagiausia praleisti vasarą, bet reikia kažkam ir dirbti, kad kiti galėtų atvažiuoti čia atostogauti, turiu omenyje tuos žmones, kurie užsiima sodybų, poilsiaviečių ir baidarių nuoma, o didžioji dalis tuo užsiimančių Kapčiamiestyje – jauni žmonės.
Rinktis, su kuo bendradarbiauti, su kuo ne – negalima
– Jūsų gražus bendradarbiavimo pavyzdys turėtų užkrėsti ir kitas bendruomenes.
– Mūsų miestelis ir taip mažas, tad dar rinktis, su kuo bendrauti, su kuo ne – nevalia. Neneigsiu, būna visko: ir šilto, ir šalto, bet jeigu norime pelnyti visuomenės pasitikėjimą mumis, turime bendradarbiauti. Buvome pakviesti dalyvauti į Kapčiamiesčio laisvalaikio salės darbuotojos organizuojamas Onines liepos 23 dieną, su malonumu sutikome ir su bendruomenės moterimis paruošėme „Onučių tortą“ iš sumuštinukų.  Organizuojant renginius bendradarbiavome ir su tokiomis įmonėmis, įstaigomis, organizacijomis kaip Ramunės Orliukienės PĮ „Žaliakalnio lentpjūvė“, V. Varnelio IĮ „Banga“, kaimo turizmo sodybos „Nieda“ savininku Arūnu Palačioniu, Kapčiamiesčio globos namų direktore Lina Janulevičiene,  Kapčiamiesčio E. Pliaterytės mokyklos direktoriumu Zigmu Kukučioniu, Kapčiamiesčio medžiotojų būrelio nariais ir pirmininku Vitalijumi Jaskelevičiumi. Kadangi tai yra mūsų rėmėjai, aš esu jiems nuoširdžiai dėkinga. Džiugu, kad beveik visi jie yra Kapčiamiesčio bendruomenės nariai.  
Ne tik bendruomenės pirmininkė, bet ir jaunoji ūkininkė, studentė, seniūnaitė
– O ką gi Raminta veikia šiandien?
– Esu jaunoji ūkininkė, kartu su tėvais Dale ir Juozu Zelenauskais ūkininkaujame. Šiuo metu gyvename javapjūtės darbais. Rugpjūčio mėnesis mūsų šeimai – tikras išbandymų laikotarpis. Vasara – toks metas, kai darbų apstu... Pradedant namų ruošos darbais, daržais... Mama labai myli gėles, o jos reikalauja ne mažai priežiūros, todėl su sese Rimgaile vos spėjame suktis. Praėjusiais metais Vilniaus kolegijoje baigiau buhalterinę apskaitą, todėl dabar tenka dar ir ūkio apskaitą vesti. Šiuo metu dar mokausi išlyginamosiose studijose Mykolo Romerio universitete. Esu Kapčiamiesčio seniūnaitė, na, o nuo šiol dar prisideda ir visi Kapčiamiesčio bendruomenės reikalai, bet jauna – suspėsiu.
– Ką veikia Kapčiamiesčio bendruomenės pirmininkė laisvalaikiu? Ko griebiasi tada, kai visko, rodos, jau per daug – reikia pailsėti?
– Labiausiai mėgstu būti gamtoje, tai geriausias atokvėpis. Nepatinka man miesto šurmulys, bet visos pramogos ir lankytinos vietos mieste, todėl tenka apsilankyti. Visai nesenai pirmą kartą aplankiau Anykščius. Vienintelė užsienio šalis, kurioje esu buvusi – Lenkija, bet tikiuosi ir labai noriu aplankyti dar ne vieną. Laisvalaikiu mėgstu fotografuoti, socialiniame tinkle facebook turiu įkūrusi puslapį „Mano Kapčiamiestis“, todėl savo nuotraukomis apie Kapčiamiestyje vykstančius renginius, Kapčiamiesčio kraštovaizdžio vaizdais dalinuosi su puslapio lankytojais.
– Ar tikite Dievu?
– Žinoma, kad tikiu. Dievas ir padeda man savyje įgauti jėgų viskam atlaikyti. Kartais tiesiog nieko nesinori, atrodo, kad jau viskas – paskutinis lašas kantrybės, bet man visada padeda Dievas.
– Belieka jums ir jūsų bendruomenės žmonėms palinkėti produktyvios veiklos! Tepadeda jums Dievas.
– Nuoširdžiai dėkoju.

Dineta Babarskienė, „Lazdijų reklama“