S. Lenauskienė: laikas pasakyti atvirai: „uoliai“ tarnaujantys žurnalistai kartais peržengia net žmoniškumo ribas

Ilgą laiką buvau tik stebėtoja, klausytoja. Dirbau privačiame sektoriuje ir politika aktyviai nesidomėjau. Neplanavau dirbti su politikais, būti jų komandų dalimi. Juo labiau – kalbėti viešai. Tačiau po praėjusią savaitę „Lazdijų žvaigždėje“ pasirodžiusios Vytauto Radzevičiaus publikacijos supratau, kad tylėti tikrai negaliu. Šio žurnalisto sutikti neteko. O kam teko sutikti? Niekam? Galbūt dėl to, kad toks žurnalistas tiesiog neegzistuoja ir tėra slapyvardis tiems, kurie tiesos neatitinkančią informaciją nori skleisti neprisiimdami atsakomybės? Gal. Bet ne tai svarbiausia.

Skaitydama tą tekstą pajutau svetimos gėdos jausmą. Negi mūsų spauda, mums rašantys žurnalistai ir redaktoriai iki tokio lygio nusirito, kad šitaip meluotų, šmeižtų? Suprantu, kad tokie ginklai naudojami tik prieš stiprius žmones. Arba tuomet, kai rimtesnių argumentų puolimui nėra. Tačiau man, kaip ir daugeliui rajono žmonių, su kuriais bendravau šią savaitę, tai nepriimtina. Kaip ir daugelis skaitytojų, aš nesu žurnalistinės etikos ekspertė. Tačiau tiek, kad jos šiuo atveju, kaip ir elementaraus žmogiškumo, paprasčiausiai nebuvo – aišku.

Grįžau į gimtąjį Lazdijų rajoną tuo metu, kai pareigas pradėjo eiti savivaldybės merė Ausma Miškinienė. Ne paslaptis – mes esame pažįstamos seniai, dar nuo mokyklos laikų. Ausma pakvietė mane į savo komandą prieš trejus metus. Nors visą laiką rajono spaudoje aš buvau minima tik kaip tarybos nario Beniaus Rūtelionio dukterėčia. Tarsi tai būtų nuodėmė, nusikaltimas. Dabar viešai galiu pasakyti – aš tuo didžiuojuosi. Labai gerbiu ir branginu savo dėdę, esu gyvenime jam už daug ką dėkinga. Tačiau ne už įdarbinimą savivaldybėje. Taip, dabar jis mane dažnai ir kritikuoja, ir pamoko, tačiau dirbti čia tikrai buvo ne jo idėja.

Darbą savivaldybėje pradėjau nuo kukliausiai mokamos merės referentės pozicijos, vėliau dirbau ūkvede, šiuo metu esu merės patarėja. Šalia Ausmos aš augau visus šiuos trejus metus. Studijavau, baigiau teisės studijas. Kartu buvome sunkiu pandeminiu laikotarpiu, kai reikėjo dirbti neskaičiuojant darbo valandų. Ir vėliau, ištikus nelegalių migrantų krizei, buvome pirmieji Lietuvoje, kurie ją atrėmėme, greitai sureagavome į situaciją, neturinčią analogų per visą Lietuvos istoriją.

Galiu drąsiai pasakyti: Ausmos kompetencijos ir įžvalgų dėka mes visus iššūkius įveikėme taip, kad iš mūsų patirties sėmėsi ir semiasi kitos savivaldybės, dėkojo ir mus kaip pavyzdį rodė Krašto apsaugos, Vidaus reikalų ministerijos. Matome, kad įvairūs ministerijų ir kitų įstaigų apdovanojimai savivaldybei už konkrečius pasiektus rezultatus tapo įprasti, Lazdijai tapo ne pajuokos, o pasididžiavimo objektu.  Mes turime kuo didžiuotis, mumis didžiuojasi ir tai yra sunkaus Ausmos darbo, stiprios suburtos komandos ir pasitikėjimo žmonėmis rezultatas.

Didžiuojuosi būdama jos komandoje. Sakau tai drąsiai. Tie, kas mane pažįsta (o per trejus metus teko susipažinti su tikrai dideliu būriu žmonių), žino, kad aš nemeluoju ir nemoku apsimetinėti.

Ir dar – man labai liūdna, kad šiuo metu, kai rajone jau pakvipo savivaldos rinkimais, prasidėjo toks baisus, skaudus, tiesiog akiplėšiškas merės puolimas, juodinimas. Suprantu: galime ginčytis, kritikuoti politikus dėl jų sprendimų, veiksmų. Politika yra politika. Tačiau šmeižti Ausmos artimuosius, tyčiotis iš žmogaus asmeninio gyvenimo negandų, kurios niekaip nėra susijusios su tiesioginiu darbu, gali tik savęs visiškai negerbiantis žurnalistas.

Žinau, kad dėl šios mano nuomonės kils audros. Sulauksiu „riebių“ ir piktų komentarų. Tačiau galiu pasakyti iš anksto – aš jų nebijau. Diskutuokime drąsiai ir atvirai. Džiaukimės galėdami tai daryti nebijodami, kad atleis arba neduos darbo, nes esi ne tų politinių pažiūrų, nelojalus ar nepataikauji. Nebereikia slėptis. Bijoti. Už tai taip pat padėkokime Ausmai. Jai sugrįžus į Lazdijus baigėsi bauginimo laikai. Stenkimės padėti kiekvienam, kuriam galime padėti. Aš ir tie, kurie pasitiki Ausma, tai darome jau daugiau kaip trejus metus.

Nors politikoje esu naujokė, tačiau, mano manymu, čia, kaip ir gyvenime, sprendimai turi būti grįsti tomis pačiomis vertybėmis, tokiomis kaip sąžiningumas, teisingumas, pagarba, atjauta, empatija. Meilė ir pagarba žmogui yra didelė, daug galinti jėga. Kritikuokime, bet gerbkime vieni kitus.

Sigita Lenauskienė, rajono savivaldybės merės patarėja (,,Lazdijų žvaigždė", 2022-10-07)