Giraitės miške kuriamas takas driekiasi per tris pelkes

Rajone, ko gero, ne tiek jau daug gyventojų, kurie niekieno neskatinami, o juo labiau – nefinansuojami, imtųsi daryti gerus ir naudingus darbus savo krašto žmonėms. Tačiau tokių vis tik atsiranda. Vienas tokių – Lazdijų žirgininkų klubo prezidentas, gamtininkas Ramūnas Buinauskas, jau  dešimtmetį gyvenantis Giraitės miško apsuptyje, Marčiukonių kaime. Nors kaimas – vos keletas kilometrų nuo Lazdijų miesto, kelią į šią sodybą tik pagal nupasakojimus sunkiai rastum. Mišrūs miškai, apsupti pelkėtos girios, vingrūs keliai... Žiemą iki šio kaimo sunkiai privažiuotum net visureigiu. Tačiau R. Buinauskui tai – ideali vieta gyvenimui: visiškoje ramybėje, laukinių paukščių ir žvėrių draugijoje, šalia ūksmingų ąžuolų ir šimtamečių eglių. Ideali vieta kurti tam, apie ką ilgą laiką svajojo. 
Jau įvertino pirmieji  lankytojai
Giraitės miške, kuris priklauso Metelių regioninio parko Teizų kraštovaizdžio draustiniui, R. Buinauskas kuria gamtos taką, kuriuo galės keliauti visi tie, kurie norės susipažinti su unikaliomis medžių, kitos augmenijos buveinėmis, laukiniais paukščiais ir žvėrimis, jų gyvenimo sąlygomis. Nors tako įrengimas dar nebaigtas, jį jau aplankė Marijampolės vaikų darželio moksleiviai, R. Buinausko bičiuliai žirgininkai bei Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos Lazdijų skyriaus žmonės, birželio mėnesio viduryje R. Buinausko sodyboje surengę savo kasmetinį sąskrydį. 
Vesdamas klaidžiais Giraitės miško takais, kurie daugelyje pelkėtų vietų sutvirtinti nugriuvusių medžių sausuoliais, iš paties R. Buinausko sodybos atvežtomis lentomis, tako kūrėjas sako, jog Giraitės miškas žmonėms, besidomintiems gamta – pati tinkamiausia vieta. Jau vien dėl to, jog jis yra  draustinyje, kur jokia žmogaus veikla yra neleistina. Mums, įpratusiems kištis į gamtos gyvenimą (kur reikia – praretinti, kur įmanoma – iškirsti), atrodo, keista matyti nugriuvusius šimtamečius ąžuolus, ant kurių  pūvančių kamienų jau auga naujos gyvybės rūšys – kerpės, samanos, berželiai, eglės, paparčiai. Pasak R. Buinausko, ant tokių nugriuvusių ir pradėjusių pūti ąžuolų gamtininkai suskaičiuoja iki 2000 įvairių rūšių gyvybės formų – nuo įvairių bakterijų iki augalų, gyvūnų. Atvedęs gamtos tako lankytojus iki tokio objekto, R. Buinauskas gali nesustodamas pasakoti apie gamtos kelionę ratu – nuo augalo atsiradimo mažu daigeliu, jo įsitvirtinimo miške, augimo, klestėjimo iki mirties, kol jis tampa tik trąša – pagrindu naujai gyvybei. Klausydamas šio pasakojimo nė nejauti, kaip giria atsėlina vakaras ir kad kūną aplipusi galybė mašalų, kurių stoka ši pelkėta vietovė tikrai nesiskundžia. 
Tako atrakcija – juodojo gandro lizdas 
Kiek toliau – bukų giraitė, kurią  Giraitės miške pačioje Lietuvos nepriklausomybės pradžioje pasodino rajono miškininkai. Pasodino pabandyti, kaip šis itin vertingas dėl savo medienos medis, nenusileidžiantis savo dydžiu bei kokybe ąžuolui, Lietuvoje išgyvens. O jis čia gyvena puikiai. Ir, kaip matyti iš šalia augančių eglaičių, jas jau lenkia. Pasak R. Buinausko, šie bukai – puikiausias įrodymas, jog klimatas Lietuvoje šiltėja, kitaip jie neišgyventų. Čia pat ir natūralios šernų maudyklos. Dar matyti neseni jų pėdsakai. Vedantis gamtos taku smalsuolius, R. Buinauskas pasakoja, jog šernai, išsivolioję purve, tokiu būdu apsisaugo nuo įvairių parazitų. 
Įvairios paparčių rūšys, keista medžių draugija. Net keliose vietose suaugę du skirtingi medžiai – eglė ir ąžuolas. Atrodo, tarsi iš vieno kamieno augtų. Nors abu – tokie skirtingi: lapuotis ir spygliuotis. Gyvenimą gali nugyventi, o tokio reiškinio niekur kitur nepamatytum net ieškodamas. 
 Pagaliau priartėjame prie pačios didžiausios šio girios tako atrakcijos, prie pačios paslaptingiausios vietos – juodojo gandro lizdo, įsikūrusio pačioje girios tankmėje. R. Buinauskas pasakoja juodųjų gandrų perimviečių ypatumus: lizdą jie suka itin atokiose vietose, ant medžių šakų, tačiau nuo kamieno – bent per porą metrų. Dar vieta turi būti proskynoje, kad paukštis galėtų nutūpti. Einame atsargiai, juolab kad jau iš tolo matome lizde boluojančias dviejų gandriukų galvas. Fotografuojame iš visų pusių, labai atsargiai. O jie net nebando slėptis... Toliau, jau pelke, per kupstus ir sausuolius, pasiekiame margaspalvės musinukės buveinę medžio uokse...
 R. Buinauskas sako, jog šį pusantro kilometro girios taką galima įveikti per pusantros valandos. Tačiau norintiems viską atidžiai apžiūrėti, išklausyti pasakojimą ir dar išgirsti atsakymus į rūpimus klausimus tikrai tiek laiko neužtektų. 
Ežero gyvenimas – pro trobos langą
Už R. Buinausko trobos lango – vaizdas į ežerą. Manėme, jog čia kažkada iškastas tvenkinys, tačiau paaiškėjo, jog tai – natūralus Epidemio ežeras, kurio plotas – per 6 ha ir kuris yra oficialiai registruotas kaip ežeras mūsų rajono teritorijoje. Visais metų laikais R. Buinauskas turi galimybę matyti ežero gyventojų  judėjimą, vandens paukščių sugrįžimą po žiemos, įkurtuves, kovas ir draugystes, jauniklių atsiradimą, o vėlų rudenį – atsisveikinimą. Čia gyvena ir peri baltosios gulbės, muskusinės antys, sodybos kieme ant stulpo gyvena gandro šeimyna, šiemet iš lizdo išmėčiusi visus gandriukus, o vėliau surijusi visus sodybos šeimininko išperintus ančiukus. Čia gervė šiemet bandė suktis lizdą gulbių kaimynystėje, tačiau gulbino buvo ryžtingai išvyta ieškotis vietos atokiau... 
Per dvi pelkes R. Buinauskas sako jau kelius nutiesęs, liko neįveikta dar viena. Kaip ir čia – ne viskas surašyta, nes tegul lieka ir paslapčių tiems, kurie norės patys atvažiuoti, pasmalsauti, pamatyti gamtos įdomybių. Gamtos takas prasideda ir baigiasi ties R. Buinausko troba. Ir nereikia net sukti į mišką, kad pradėtum stebėtis. Štai povė, vedžiojanti kalakučiukus. Šeimininkas sako, jog ji – labai rūpestinga mama, jei lapė pasirodo, tuoj savo skardžiu balsu apie įsibrovėlę praneša. Čia gyvena naminis šeškas, ganosi avys, Ramūno žirgai. O tuos, kurie turi ypatingų svajonių, R. Buinauskas nuves ir prie didžiojo ąžuolo, ant kurio kamieno uždėjus abi rankas ir jas palaikius tam tikrą laiką, norai išsipildo. R. Buinauskas sako, jog ne viena jo svajonė, patikėta šiam galiūnui, jau išsipildė…

Nijolė Sukackienė, „Lazdijų žvaigždė