Sūnui skirtos knygos sutiktuvės – su trankia muzika, šokiais ir humoristiniu vaidinimu

Niekada negalvojusi, kad leis savo kūrybos knygas, bus reikalinga ir skaitoma kitų, visada rašiusi  tik sau, išliedama skausmą, neviltį ir baimes baltame popieriaus lape, net mokykloje slėpdavusi, kad rašo, nes toks užsiėmimas buvęs nepopuliarus, o ir patyčių bijojusi, poetė, rašytoja Laimužė – Laima Stankevičienė šiandien į gyvenimą išleido jau antrą savo knygą. Krosnos kultūros namuose ji visuomenei pristatė savo naują knygą,  šįkart ne poezijos, o prozos –  „Nesumeluoti likimai“ (Prisiminimai). Knyga išleista 150 egzempliorių tiražu, 183 puslapių, gausiai iliustruota. Knygą ji skiria savo sūnui Linui Stankevičiui.
O kas gi toliau? Reiks paskaityti...
Tik atsivertus šią Laimužės prozos knygą, iškart į skaitytoją sužiūra graži mergaitė, lyg iš seno nuotraukų albumo. Tai ji – Laimužė vaikystėje. Poetės, rašytojos Laimužės – Laimos Stankevičienės prozos knyga „Nesumeluoti likimai“ – tai pasakojimai–prisiminimai. Lengvai skaitomi, nenuobodūs, neišplėsti. Kaip pastebėjo renginio vedėja Lina Marcinkevičienė, kai kuriuos iš jų galima net suvaidinti, o vietiniai krosniškiai sakė, kad kai kuriuos knygos herojus jie net atpažinę. „Gaudžiau kiekvieną suaugusiųjų žodį ir „įsirašydavau“ į atmintį. Tie prisiminimai ir pasakojimai įstrigo giliai širdyje. Šioje knygoje rasite ir iš kitų žmonių išgirstų ar išklausytų istorijų, kurios susiliejo į bendrą visumą“,– pratarmėje rašo autorė. Ši knyga – tai autorės vaikystės, jaunystės ir brandos atsiminimai, išgyvenimai, išgirsti pasakojimai, tai tikros istorijos, gyvenimo nuotrupos. Jos pasakojimai artimi gyvenimo tėkmei, nevengiama ir autobiografinių elementų, visi personažai jai vienodai vertingi. Tai istorijos, tarsi pačios suradusios autorę, įsiskverbusios į kiekvieną dieną ir akimirką, atsiskleidžiančios netikėčiausiomis aplinkybėmis ir dar labiau netikėtomis atomazgomis.
Dažniausiai pirmosios prozos knygos būna nedrąsios ir drovios, Laimužės priešingai –  išsiskiria brandumu, išgyvenimų gilumu. Ši knyga dažnam pasirodys artima, ypač vyresniosios kartos žmonėms. „Rašau daugiau vyresnio amžiaus žmonėms“,– pristatymo metu prisipažino autorė. Tačiau ji yra sukūrusi puikių kūrinių ir vaikams, tik knygon dar nesudėjusi. Kas žino, gal ateityje?  Sutiktuvėse buvo skaitomos ištraukos iš ką tik išleistos knygos „Nesumeluoti likimai“. Skaitė ir pati autorė Laimužė, ir renginio vedėja Lina Marcinkevičienė, tačiau buvo sustota, kai norėjosi sužinoti: o kas gi toliau?
Saugok savo kryželį
Tądien visus pasitiko akordeono melodijos, kurias nuoširdžiai dovanojo Krosnos kultūros namų smagios muzikėlės ansamblio „Vakaruška“  (vadovas Gintautas Česnulis) muzikantai.
Jaukiuose Krosnos kultūros namuose buvo laukiami visi: ir vietiniai, ir svečiai. Knygos autorė tądien išgirdo pačių gražiausių žodžių, pačių šilčiausių linkėjimų. Net meilėje poetas alytiškis Vaclovas Matažinskas jai prisipažino sakydamas, kad mylintis savo plunksnos sesę ir gana. Poetę sveikino jos geri bičiuliai iš Parėčėnų, atvežę pieštuką–taupyklę,  ir jau ne visai tuščią, kaip patys juokavo, jau naujos knygos pradžiai, nes, pasirodo,  „Nesumeluotus likimus“ jie jau perskaitę. Gėlių glėbiai nuo artimųjų, plunksnos brolių ir sesių, draugų, bičiulių buvo skirti Laimužei. Knygos sutiktuvių proga rašytoją sveikino ir Lazdijų viešosios bibliotekos direktorės pavaduotoja Asta Mickevičienė, linkėdama dar daugiau gerbėjų, skaitančių jos kūrybą ir internetiniuose puslapiuose, bei įteikė paties rajono mero Artūro Margelio dovaną. Laimužę sveikino ir poetė Zita Tumosienė, linkėdama sveikatos, neblėstančios energijos, ir poetė Virginija Kuzmickienė–Vėjūnė.
„Augau pas senelius Mariją ir Antaną Šubonius Lazdijų rajono Krosnos seniūnijos Birsčių kaime, gražioje miško laukymėje. Man likimas nepašykštėjo skaudžių gyvenimo kirčių, nebuvau mylimas vaikas, buvau atstumta tėvų ir niekam nereikalinga“,– atvirai prisipažįsta autorė. Bet Dievulis, matyt, turėjęs savo planą, liepęs jai būti, eiti savo keliu, koks jis bebūtų sunkus, akmenuotas, dygliuotas ar lengvas, švelnus lyg tas pajūrio smėlis – ir taip Laima Stankevičienė eina per gyvenimą, nešdama žodį ir savo kryželį. Saugoti savo kryželį jai linkėjo ir jos draugai muzikantai Eglė Malinauskienė ir Antanas Talandis savo prasminga daina. Gintaras Gražulevičius sakėsi, kad seniai taip nesijaudino, bet tik paėmė į rankas gitarą, perbraukė pirštais per stygas ir, atrodo, to jaudulio jyg nė nebuvo.
Muzikantai užkūrė tikrą „pirtį“, o draugės padarė siurprizą
Prie šventiškai padengto didžiulio stalo netrūko nei kalbų, nei dainų, o aplink vis suko ratelius nepailstantys šokėjai. Tikrą „pirtį“ užkūrė Laimužės draugai muzikantai, sugužėję pasveikinti jai itin svarbią dieną – naujos knygos pristatymo dieną. Gintaras Gražulevičius nepaleido iš rankų gitaros, jam pritarė Krosnos kultūros namų smagios muzikėlės ansamblio „Vakaruška“ muzikantai  su Gintautu Česnuliu priešakyje, o pianinu grojo Eglė Malinauskienė. Ir kokių tik dainų nesudainavo balsingieji Laimužės svečiai! „Tokia linksmybė, kad tiesiog išeiti negali“,– sakė poetė Zita Tumosienė.
Staigmeną padarė Laimužės draugės iš Naujosios Kirsnos kaimo. Jos Laimužei ir visiems susirinkusiems dovanojo humoristinį vaidinimą. Roma Buzienė, Raminta Buzaitė ir Lina Marcinkevičienė suvaidino ištrauką iš gyvenimo, taiklią mūsų nūdienos parodiją, kuri atnešė gerą juoko dozę visiems. O poetė, rašytoja Laimužė dėkojo savo draugams muzikantams, nepagailėjusiems savo laiko ir buvusiems čia, Krosnoje, jai tokią ypatingą dieną. Ir dar ilgai sukosi poros, dar ilgai grojo muzikantai, dar ilgai šurmuliavo poetės, rašytojos Laimužės artimieji, giminaičiai, draugai ir bičiuliai. Visiems muzikantams, renginio vedėjai Linai Marcinkevičienei bei Krosnos kultūros namų renginių organizatoriui Gintautui Česnuliui poetė, rašytoja Laimužė įteikė padėkas, atminimo dovanėles ir širdingai dėkojo. „Ačiū visiems, kurie buvo su manimi man labai svarbią dieną. Dabar jau galiu kvėpuoti ir gyventi nauja knyga“,– sakė laime švytinti Laimužė, apsupta  gausaus būrio pačių brangiausių jai žmonių. Ji prasitarė, jog po šio pristatymo vėl norės pabūti tyloje ir rimtai prisėsti prie savo darbo – rašymo. „Norėčiau parašyti pjesių“,– prasitarė ji. Ir nesakė „sudie“ savo ištikimiems skaitytojams, sakė: iki pasimatymo rudenį. Taip užmindama mįslę: ar tai reiškia, kad rudenį ji vėl žada pradžiuginti savo skaitytojus nauja knyga? Iškalbinga tyla, matyt, reiškia kažką ypatingo. „Tegul tas gyvenimo tekėjimas dar ilgai nesibaigia“ – toks linkėjimas, tokia paskutinė eilutė iš antrosios Laimužės – Laimos Stankevičienės knygos „Nesumeluoti likimai“ visiems jos kūrybos gerbėjams – lyg to „kažko“ pažadas ateičiai.

Dineta Babarskienė, „Lazdijų reklama“