J. Miliūtės knygų pristatymas Metelių bibliotekoje – lyg gyvenimo dėlionė

Tikriausiai šiandien jau sunkiai surastume šeimą, kurios nebūtų palietusi emigracija. Vis dar išvyksta tėvai, vaikai, dažnai jie net garbingo amžiaus senelius išsivilioja anūkų prižiūrėti. Daugeliui lietuvių tai ir skaudu, ir artima. Tai tema, apie kurią galima kalbėti daug. Juolab kad sugrįžusieji taip pat turi, ką papasakoti – vieni apie nusisekusį gyvenimą, kiti atvirkščiai – nepabijo papasakoti ne tik apie gerą gyvenimą, kurį pavyko susikurti, praturtėti, bet ir pradžią – dažnai sunkią, skaudžią, pilną pažeminimų ir nevilties.
Viena iš tų drąsiųjų – ir mūsų kraštietė Julija Miliūtė, nepabijojusi parašyti apie savo – emigrantės iš Lietuvos – kelią atvirai ir jautriai. Galėjo ji ir nutylėti. Juk šiandien jos gyvenimas visiškai kitoks. Ji laiminga ir ta laime dalinasi su kitais, dažnai jau kitus įkvėpdama vilties ir tikėjimo savo jėgomis, kai gyvenimas atrodo nepakeliamas, o išeitį sunku ne tik kad surasti, net apčiuopti nelengva. Tačiau ji aukštai pakėlusi galvą išdrįso papasakoti tai, apie ką dažnas emigrantas linkęs nutylėti ar paslėpti po šypsena, gražia baltų dantukų šypsena, kurie, žinia, tokie balti tapo iš emigracijoje uždirtų pinigėlių.  Julija Miliūtė parašė dvi knygas: „Emigrantai. Ar braškės virsta ferariais?“ ir „Emigrantai. Kodėl aš vis dar ten?“ O svarbiausia, kad ji noriai kalba apie emigracijos realijas, pasakoja ir savo krašto žmonėms nieko nenuslėpdama – atvirai ir nuoširdžiai. Tuo galėjo įsitikinti susirinkusieji į Metelių biblioteką.
Paradoksalu, bet  Julijos Miliūtės knygų pristatymas prasidėjo daina apie meilę Tėvynei – jautria, jaudinančia, nepaliekančia abejingų. Visus itin domino, ar tos braškės virto ferariais? Kadaise laimės Anglijoje ieškoti išvykusi Julija juokiasi ir sako, kad greičiausiai ne. Bet kad tai itin įtakojo šios simpatiškos moters gyvenimą, to paneigti neįmanoma. Tądien Julija tiesiog švytėjo gera nuotaika, energija, jos brandus moteriškas grožis išdavė, kad šiandien jai gera gyventi. Ji nė nemanė slėpti ir prisipažino, kad tos braškės virto neįkainojama gyvenimiška patirtimi, tuo paskutiniu šiaudu tuomet, kai, rodės, kitos išeities nėra, ir galimybe savyje atrasti tokios stiprybės, kokios nepamanytum turinti. Matyt, Julijai taip lemta, kad jos paveikslas, jos pasaulis, jos gyvenimo knyga dėliojosi iš mažų, trumpų blyksnių, lyg kokių stikliukų – vis didėjo ir mirgėjo, plėtėsi, daugėjo visokių įvykių, daiktų, sutiktų žmonių, reikėjo daug ką pastebėti, suprasti. Tada gimė pirmoji knyga, paskui – kita. Ir tai, matyt, dėsninga.
Iš Giraitės kaimo kilusi rašytoja Julija Miliūtė dar besimokydama paskutinėse Šventežerio mokyklos klasėse jautė didelę meilę knygai, daug skaitė, o ir rašyti jai sekėsi. Jos literatūrinius gabumus pastebėjo  literatūros mokytojas Zenonas Zepčikas. Jis Juliją skatino rašyti, kurti ir tobulėti. Bet pats Dievas ar likimas taip sudėliojo Julijos gyvenimo knygą, kad savo talentą rašyti ji „paleido“ laisvėn tik atsidūrusi toli nuo Lietuvos. Išvykti  ji tvirtai apsisprendė, žinoma, ne iš gero gyvenimo. Dar 2000 metais vieniša trijų vaikų mama, vos sudurianti galą su galu, nusprendė įsidarbinti Anglijoje, kuri jai tuomet atrodžiusi lyg koks pažadėtasis rojus. Ir tie planuoti padirbėti svetur  du mėnesiai  virto metais, pakeitusiais moters gyvenimą. Ir viskas dėl to sotesnio duonos kąsnio. Sudėtingas Julijos gyvenimas, kupinas iššūkių, nepagailėjęs išbandymų – kaip ir toji daina „Laiškas“, nuskambėjusi Metelių bibliotekoje apie sudėtingą žmogaus gyvenimo kelią. Tądien bežiūrint į spinduliuojančią laime, pasitikinčią savimi ir tvirtai žinančią ko norinti iš gyvenimo  žavią moterį net neįtarsi, kad tai ta pati Julija,  kadaise žvelgusi baugščiu žvilgsniu į tokią miglotą ateitį, atsisveikinusi su savais ir išvykusi nežinomybėn ieškoti savojo pažadėtojo rojaus.
Metelių bibliotekos bibliotekininkė Gina Ramanauskienė nuoširdžiai dėkojo viešniai ir jos nuolatinei palydovei pas skaitytojus – rašytojos mamytei, kuri šiandien džiaugiasi dukters sėkme, sakosi, kad dukra ja itin rūpinasi, vaistų nuperka, o svarbiausia – jos abi laimingos. Žinoma, Metelių bibliotekininkė Gina kaip visada jaudinosi, kad renginys būtų įdomus susirinkusiems, šiltai priėmė svečius, kvietė dar pabūti, pasivaišinti. Dėkojo ir savo kolegėms Daivai Karaliūnienei bei Žanai Černiauskienei ir, žinoma, Gintarui Gražulevičiui už jų nuoširdžias dainas, kurios tądien ir graudino, ir džiugino. Matyt, jau toks tas žmogaus gyvenimas, kad ašaros – nuolatinis jo palydovas. Tik kartais jos būna džiaugsmo, o kartais skausmo. Visaip.

Dineta Babarskienė, „Lazdijų reklama“