Varviškės kaimui – 500 metų
Savaitgalį piečiausiame šalies krašte vyko iškilmės. Šalia didingų miškų, menančių istoriją, bei kaimo kapinaičių susirinko gausus būrys Varviškės kaimo buvusių ir esamų gyventojų kartu paminėti garbingos gyvenvietės sukakties, 500-ųjų kaimo metinių. Renginys prasidėjo šventomis Mišiomis buvusios koplytėlės vietoje, po jų kaimo bendruomenę sveikino Lazdijų rajono savivaldybės meras Artūras Margelis ir tarybos narė Daiva Ambrazevičienė.
Sveikindamas šventės dalyvius meras A. Margelis džiaugėsi gausiu būriu susirinkusiųjų paminėti prasmingą gyvenvietės jubiliejų. Linkėjo gražių akimirkų, nuoširdaus bendravimo ir prasmingo laiko kartu. Lazdijų rajono meras A. Margelis padėkos raštus įteikė Vladai Draugelienei, Varviškės kaimo gyventojai - už aktyvią visuomeninę veiklą, Antanui Orliukui - už gimtojo kaimo ir jo tradicijų puoselėjimą, Reginai Aleknavičienei, Varviškės kaimo gyventojai - už aktyvią veiklą ir bendruomenės telkimą svarbiems darbams tvarkant aplinką bei gerinant gyvenimo kokybę. Varviškės kaimo bendruomenei meras dovanų atvežė trimerį, kuris labai pagelbės gražinant kaimo apylinkes.
Sveikinimo žodį tarė ir Kapčiamiesčio seniūnijos seniūnas Vidmantas Dambrauskas. Jis džiaugėsi, kad šiame kaime gyvena maža, bet tvirta bendruomenė, suburianti gausų būrį ne tik čia gyvenančių, bet ir išvykusių žmonių.
Šventėje taip pat dalyvavo Lietuvos kariuomenės atstovas Ernestas Kuckailis, kuris 2018 metais išleido knygą „Laiškai iš Varviškės“. E. Kuckailis, vedamas savo giminės istorijos, tyrinėjo šį kraštą ir visiems susirinkusiems pasakojo apie krašto istorijos tarpsnį, kai Varviškė tapo respublika.
Lazdijų rajono meras A. Margelis bei miškininkai buvo kviečiami pasodinti ąžuoliuką, kaip stiprybės ir vienybės simbolį. Visi šventėje dalyvavusieji buvo kviečiami palinkėjimus, gražias intencijas surašyti kaimo knygoje ir netoliese esančioje sodyboje pabendrauti prie vaišių stalo.
Varviškė Lietuvos kampe – tarsi mažas pusiasalis: vienas kraštas remiasi į Lenkijos sieną, kitas – į Nemuną ir Baltarusiją. Kaimas turi savo vėliavą, kryžių, prie kurio kiekvienais metais organizuojami gyvenvietės žmonių susitikimai. Ankščiau buvęs palivakras, įsikūręs 15 a. pabaigoje, Nemuno kilpoje, prie Igarkos upės, netoli vietos, kur Juodoji Ančia įteka į Nemuną. Pirmojo visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis Varviškėje buvo 52 ūkiai (kiemai), kuriuose gyveno 253 gyventojai. Šiandien yra nedaug sodybų, kuriose nuolat gyvenama. Nuo 1764 m. Varviškėje stovėjo medinė koplyčia, kurią pastatė dvarininkas Ochmanas. Jis įvedė savo ir žmonos vardų – Mikalojaus ir Onos atlaidus. Vėliau koplyčia buvo sudeginta, naujos pastatyti nepavyko, nors visi leidimai buvo gauti. 500-ųjų metinių proga šv. Mišios buvo aukojamos kadaise buvusios koplyčios vietoje.
Dar vienas svarbus kaimo simbolis – varpas – skambėjęs ir iškilmių dieną, visiems besirenkantiems į šventę. Tai vienintelė išlikusi kaimo relikvija, kuri gyventojų yra branginama ir saugojama. Varpą kaimui padovanojo gyventojas, pavarde Žurauskas. Pasakojama, kad šis žmogus turėjo 10 vaikų, tačiau nei vienas neišgyveno. Tuomet jis davė įžadus – Dievui paaukoti varpą ir vienuoliktas vaikas gimė ir užaugo sveikas. Varpas dar ir šiandien stovi prie kaimo kapinaičių, pakabintas tarp dviejų pušų, kurios beaugdamos relikviją su savimi kėlė į viršų. Varpas – žmonėms kaip gyvenimo ir praeities simbolis, gyvenusių žmonių palikimas ateities kartoms. Šis žmonėms brangus Varviškės simbolis daugelį metų praneša kaimui apie dar vieną išėjusį anapilin.
Tą popietę po didingais medžiais įvyko neeilinis vakaras, kuriame rankomis susikibo kelios kartos. Susipynė dešimtmečiai, kurie pasakojimais leido nukeliauti į prisiminimus ir apmąstyti bei apkalbėti visą menamą kaimo istoriją, pabūti drauge, tarsi viena didelė šeima, kuri puoselėja tradicijas, rodydama pavyzdį jaunajai kartai.
Lazdijų r. sav. ir organizatorių inf.
