Suradę prieglobstį be tėvų žinios: tikros istorijos. Su sėkminga pabaiga?

Tema nebus linksma. Negali būti linksma, kai kalba – apie tėvų pamirštus, likimui numestus ir tarsi niekam nereikalingus vaikus. Laimei, kad jų gyvenime atsirado žmonės, šios trys moterys, kurios tapo jų gelbėtojomis tikrąja šio žodžio prasme. Jos sutiko pasidalinti globos istorijomis, papasakoti, kaip sekasi globoti, bendrauti su kartais labai sudėtingų charakterių vaikais, prisiminti, kaip jos nuėjo kelią iki globėjų. 

Veisiejietė Ramutė Kaženauskienė, Milija Sutrinavičienė iš Barčių kaimo Veisiejų seniūnijoje ir lazdijietė Vijolė Jankauskienė. Visos, turinčios skirtingą globėjų patirtį. Tačiau jų papasakotos istorijos labai jautrios, virpinančios sielą. Negalima tiesiog klausytis, bendrauti nebraukiant ašarų, nepametant minties siūlo – ką dar reikėtų paklausti, sužinoti. Nublanksta bet kokios asmeninio gyvenimo bėdos klausantis jų, atliekančių tiesiog šventą darbą, auginant svetimus vaikus, beldžiantis į jų širdis, mokant ne tik buities dalykų, bet ir bendravimo, gerumo, atjautos kitiems. 

Pradeda motinystę iš naujo

Vijolė Jankauskienė jau daugiau kaip treji metai rūpinasi šešerių metų Jore. Mergaitė į jos gyvenimą atėjo ne atsitiktinai. Vijolė jau buvo pažįstama su Jorės mama iš anksčiau, todėl ši vis paprašydavo mažylę Jorę pagloboti. Iš pradžių – savaitei, po to – dviem. Dar vėliau – mėnesiui. 

Vijolė mergaitės motinos nesmerkia – sako, kad ji nėra kokia kompanijų mėgėja. Tiesiog šiaip moteriai trūksta socialinių įgūdžių, kad galėtų pasirūpinti savo vaiku. Todėl įvairių atsakingų institucijų darbuotojai Jorės mamą lankydavo dažnai. Stebėjo, aiškinosi situaciją, kol nutarė, kad tinkamai savo vaiku Jorės mama pasirūpinti negali, kad ją reikia paimti, atiduoti globos įstaigai. Vijolė ilgai nesvarstė – sutiko globoti Jorę, taip padarydama ir didelę paslaugą jos mamai, pas kurią mergaitė negyvena, bet neprarado su ja ryšio: iki šiol kartkartėmis bendrauja, bet gyventi pas mamą nenori.

Vijolė užaugino keturis savo vaikus. Jauniausiajai jos dukrai 14 metų. Vijolė turi ir 7 anūkus. Visiems užtenka jos dėmesio ir meilės, savi nesiskundžia. Tik mažoji Jorė, pamačiusi, kad mamutė, kaip Vijolę ji vadina, bendrauja su savo dukra ar kuriuo nors iš anūkų, suklūsta. „Mamute, ar tu myli mane?“ – yra klaususi Vijolės ne kartą. Bijo prarasti mamutės meilę ir rūpestį. Nors dar tokia mažutė, bet atmintyje, ko gero, jau įsirėžė mamos dėmesio stoka...

Žino – asmeninė laisvė ne visiems į naudą

Ilgiausią globėjos patirtį turinti Ramutė Kaženauskienė pasakoja ilgiausiai. Tačiau per tą valandą laiko, kol kalbėjomės, ji, ko gero, nepapasakojo nė šimtosios dalies to, kiek saugo savo atmintyje ir širdyje. Ji – buvusi pradinių klasių mokytoja, todėl pro jos akis neprasprūsdavo nė vienas klasės vaikas, kuriuo nesirūpinama namuose, kuris yra alkanas ir skriaudžiamas. Pati Ramutė gimusi tremtyje, augo penkių vaikų šeimoje. Tėvas, nors ir labai geras bei rūpestingas, bet išgerti tai išgerdavo. Todėl mamai vienai reikėjo keturias namų kertes laikyti. Ramutė iš jos išmoko rūpintis visais. 

Staiga Lietuvai atgavus nepriklausomybę, o su ja – ir asmeninę laisvę, žmonės ne visi su tuo susitvarkė. Laisvė gyventi, kaip nori, kai niekas neverčia dirbti, užgriuvusi bedarbystė ne tik vyrams, bet ir moterims, kurioms motinystė, regis, į kraują turi būti įaugusi, tapo nepakeliama našta. Ramutė matė, kaip vis daugiau vaikų klasėje atsiranda, kuriais ji ir kaip mokytoja, ir kaip žmogus negali nesirūpinti. 

Pamena bene pirmąjį atvejį, kai į jos namus atėjo du vaikai – brolis ir sesuo. Sakė neturintys, kur pareiti, namai užrakinti. Ir ėjo tada Ramutė pati su tais vaikais tėvų ieškoti. Namai buvo užrakinti, tėvų nebuvo ir jos aplankytose Veisiejų landynėse. Dvi savaites tie vaikai jos namuose gyveno, kol tėvai atsirado. Tiesiog atėjo į jos namus, pašaukė ir jie nubėgo laimingi... O tėvai Ramutei aiškino, kad namuose visą laiką buvę, tik gal kur kieme, gal daržą ravėjo, todėl jų vaikai ir nerado. Dvi savaites jie savo vaikų nė nepasigedo, neieškojo ir negalvojo, kad kas blogo jiems yra nutikę... 

Vieną vaiką rado tiesiog sėdintį prie buto durų. Tėvai ramiai sau miegojo užsirakinę duris, net negalvodami, kad vaiko nėra namuose. 

Vėliau, kai Ramutės namai tapo vaikams žinoma užuovėja, prieglobsčio prašėsi ir vyresnieji – septintokai, aštuntokai. Kartais net ne mokiniai. Sakydavo, kad jiems būtų gerai nusiprausti ir bent kiek išsimiegoti. Tuomet, nepriklausomybės pradžioje, prisimena Ramutė, dar jokių institucijų nebuvo, kurios tokiais tėvų pamirštais vaikais pasirūpintų. Tai ir keliavo jie į gerų žmonių namus. Gerai, kad kai kurie žinojo ir rado kelią į jos namus. Vėliau, kai su viena jau suaugusia mergina Ramutė tą laiką prisiminė, ši sakė vaikystėje galvojusi, kad nieko blogo tėvai nedaro, kad taip ir turi būti – jie miega, o vaikai, kada nori, išeina, kada nori, pareina. Dažnai jie taip ir užmigdavo nesužinoję, kiek vaikų yra namuose, ką veikia tie, kurių nėra. 

Širdis išdalinta daugiau kaip 20-čiai globotinių

Ramutė sako, kad iki 35-erių metų gyveno ir mąstė kitaip. Atrodė, kad ji pati yra labai svarbi, kad turi rūpintis tik savo vaikais, kurių net penketą teko užauginti. Vėliau įvyko lūžis. Po to, kai pradėjo daug melstis, pradėjo studijuoti Dievo žodį. Tuomet atsivėrė širdis visiems, kuriems reikia jos pagalbos. Daugiau kaip 20 vaikų ji ilgiau ar trumpiau globojo, dalijosi savo namais, duona ir gerumu. Klausiu, ar pagalvojo kada nors apie tai, kad ir jos pačios šeimos galimybės nėra neišsemiamos – juk vien tik pavalgyti kiek reikia padidėjusiai šeimynai. Ne, sako niekada apie tai negalvojusi, nors gyveno nelengvai. Bet laikė ožkas, turėjo daržą. Prisidurdavo iš savo ūkio. 

Kai atsirado specialiosios tarnybos, globojančios vaikus ir stebinčios vaikų gyvenimą rizikų turinčiose šeimose, vaikų globa būdavo įforminama artimiesiems. Tačiau jų, reikalingų svetimų žmonių priežiūros, labai norinčių turėti savo namus, dar tiek daug. O globėjų – tiek mažai...

Šiuo metu jos globojami vaikai – Marija ir Žydrūnas iš Lazdijų. Marija turinti psichikos negalią, tėvų buvo visiškai apleista, sunkiai bendravo, nieko nesuprato apie buities darbus, nors buvo jau paauglė. Per penkerius metus vaikai visiškai pasikeitė. Marija noriai padeda dirbti sode. Mama vieną kartą buvo atvykusi, kai Marijai sukako 18 metų. Tačiau ryšio su ja jau nėra, mergaitė jos bijo ir sako atgal pas tėvus nenorinti. Ji turi ir vyresnę seserį, jau gyvenančią savarankiškai, turinčią šeimą. Marija jos labai laukia: vienąkart, kai buvo pažadėjusi atvažiuoti, net sniegą nuo kiemo nukasė, kad kelias sesei būtų privažiuojamas. Tačiau... Ji nei tąsyk, nei vėliau neatvyko, gyvena savo gyvenimą pagal savo supratimą apie pareigas ir vaikų auginimą. O ir priekaištauti jai negalima – taip matė savo šeimoje. Toje pačioje, kuri Marijos atsisakė, nes negalėjo įveikti savo priklausomybių... 

Prieš tris mėnesius Ramutės šeimą papildė dar vienas vaikas – Teodoras, dabartinio globotinio Žydrūno klasiokas. Ir jam atsirado vietos dosniuose Ramutės namuose. Ramutė sako, kad vaikai į savus ir svetimus jos šeimoje neskirstomi – vyresnieji globoja jaunesnius, tie, kurie gyvena savarankiškai, pasiima laikinai mamos augintinius paviešėti į savo namus. Vasarą vaikai keliauja į stovyklas. Marija buvo labai prisirišusi prie jos dabar jau amžino poilsio atgulusios mamos, abi bendravo labai nuoširdžiai, vaikas pajuto, ką reiškia turėti močiutę. 

Prisipažįsta: ir pati mokosi iš savo globotinių

Milijos Sutrinavičinės, šiuo metu globojančios du svetimus vaikus, gyvenimiška patirtis nuo pat vaikystės nebuvo šviesi. Kas jau kas, o ji žino, ką reiškia augti smurtą patiriančioje šeimoje. Tėvas buvo ne tik geriantis, bet ir smurtaujantis prieš vaikus ir jų motiną. 

Milija – buvusi Ramutės Kaženauskienės mokinė. Vėliau – ir globotinė, nors globa oficialiai ir nebuvo įforminta. Su mokytojos dukra Egle Milija susipažino mokykloje, tapo draugėmis. Pamena, mokytoja jai padovanojo ožiuką, nes matė, kad mergaitė gyvūnus labai myli. Tačiau neilgai truko mergaitės džiaugsmas – kartą grįžusi į namus rado jį tėvo papjautą. Mėsai. Nes taip nutarė tėvas. 

Vos trylikos metų buvo, kai tėvas peiliu sužalojo mamą, perrėžė jai gerklę. Mergaitė pati iškvietė greitąją pagalbą, lydėjo mamą į ligoninę. Tik jokiu būdu nenorėjo ten likti, nes žinojo, kad turi rūpintis vaikais. Dėl to Milija iki šiol negali pateisinti jokio smurto. Kai pirmasis vyras pakėlė prieš ją ranką, iškart jį paliko. Laimei, sutiko tokį, kuris ne tik ją supranta, bet ir palaiko jos kilniame darbe auginat svetimus vaikus.

Milija sako visuomet norėjusi gausios šeimos. Tokią dabar ir turi: abu su vyru turi po du vaikus iš pirmųjų santuokų, augina dar vieną bendrą mergytę. Be to, turi du globotinius – dešimtmetį Matijų ir šešiolikos Kamilę. Jos dukra – taip pat Kamilė, jos bendraamžės, tad mamai prireikia išradingumo šaukiant jas skirtingai – Kamiliuku, Kamilyte.  

Bendraudama tiek su savo, tiek su globojamais vaikais, Milija sako visuomet stengiasi juos suprasti. Nes jie atėjo iš sunkių šeimų, nelengvų savo patirčių. Tie vaikai nežino, ką reiškia būti apkabintam, niekas nemokė jų susitvarkyti kambarį, padėti buities darbuose. Vaikams, pasak Milijos, nereikia prabangos, jiems reikia švelnumo, meilės, rūpesčio, tėvų supratimo. Todėl stengiasi, kad vaikai ja pasitikėtų. Jei mokykloje kas nutinka, žino, kad judresni vaikai visuomet bus apkaltinti, o tie iš gerųjų šeimų pasistengs iš balos išlipti sausi. Todėl eina į mokyklą, bando užstoti, suprasti savo vaikus. Taip įgauna jų pasitikėjimą, mato, kaip jie keičiasi, kaip jų veiduose atsiranda šypsena. 
Milija tvirtina, kad ne vaikai turi ieškoti būdų, kaip pritapti naujoje šeimoje – vieni prie kitų turi išmokti prisitaikyti ir globotiniai, ir globėjai, tėvai. Suaugusieji taip pat turi prisipažinti suklydę, garsiai apie tai pasakyti. 

Milija pikta dėl valstybės požiūrio į tokius gimdytojus, kurie meta savo vaikus, nedirba, tačiau gauna iš valstybės lėšų pragyventi. Ji tvirtina: būtų jos valia, visus tokius priverstinai įdarbintų, kad patys prisidėtų prie savo vaikų išlaikymo. 

Ne apie pinigus kalba – apie vaikų laimę

Visos trys globėjos – Ramutė Kaženauskienė, Milija Sutrinavičienė ir Vijolė Jankauskienė – sako niekada negalvojančios apie globai skirtus pinigus ar kitas išmokas, niekuomet neplanuoja, kiek ir kaip joms už tai bus atlyginta. Pasak jų, pinigai nėra svarbu. Nes „veža“ geras jausmas auginti vaiką, jį suprasti, jam padėti. Joms skaudu, kai mamos, pasikeitus gyvenimo aplinkybėms, priima sprendimą ir pasirenka vyrus. Vis kitus, vis naujus, gimdo jiems vaikus. O paskui, kai vyrai jas palieka, ir jų vaikų nebereikia – juos palieka nežiniai. Tokioms motinoms nesvarbu, ar jie liks globos namuose, ar atsiras į savo namus juos norintis priimti globėjas. Kitos net raštu atsisako savo vaikų. Todėl globėjos supranta: su tokiais paliktais vaikais bendravimo reikia ypatingo... 

Nors visos trys išaugino būrį savo vaikų, džiaugiasi, kad Lazdijų rajono savivaldybės socialinės globos centras joms organizuoja specialius mokymus, kuriuose mokosi vaikų psichologijos, emocijų valdymo, bendravimo su vaikais ir daugelio kitų dalykų. Nors iš pradžių, kai būdavo kviečiamos, ir nelabai norėjo tuos mokymus lankyti. 

Mūsų pokalbio metu jos prašė būtinai padėkoti Lazdijų rajono savivaldybės socialinės globos centro direktoriui Egidijui Aleksoniui, globos koordinatorei Kristinai Rudzinskei, Valstybės vaiko teisių apsaugos institucijos atestuotam asmeniui Anai Gudelevičienei, kurie jas visuomet supranta, padrąsina ir palaiko, jų patarimo gali kreiptis bet kuriuo metu. Nes visi jie – ir globėjos, ir centras – siekia to paties – kad visi vaikai turėtų namus, kuriuose, nors ir ne su biologiniais tėvais, jaustųsi saugūs, suprasti ir mylimi.   

Danguolė Barauskienė (,,Lazdijų žvaigždė", 2024-06-28)