Savitarna pasiteisino, viską išpardavė per dvi savaites – atsiskaito net bankiniu pavedimu

Atostogaujantieji prie Metelio, Dusios ežerų jau spėjo pastebėti, kaip čia itin gerai išvystytos savitarnos paslaugos: gali gauti praktiškai visko, ko širdis geidžia: baidarę išsinuomoti, medaus, levandų puokštelių ar rankų darbo muiliukų nusipirkti. Dar kas labiau stebina poilsiautojus, kad atsiskaityti už paslaugas ar prekes galima ne tik grynais pinigais, bet ir pavedimu. O tai labai patogu, mat grynųjų ne visada kišenėje yra, o juolab monetų.

„Mes visą laiką buvome rodyklę uždėję su užrašu „Medus“. Bet po karantino labai keista pasidarė, kad niekas neužsuka“, – pastebi Ilona Surdokienė. 

Kodėl? Kas gi nutiko? „Aš irgi pradėjau galvoti: kodėl? Save pagavau štai kaip besielgiančią. Važiuoju į Druskininkus, prie kelio, visai prie pat nuosavo namo, stovi pridėta obuolių, braškių. Galvoju, kad būtų gerai ir man tų braškių nusipirkti. Bet žmogaus nėra. Sustosiu, reiks ieškoti šeimininko, klausti kainos, užtruksiu ir nežinau, ar aš pirksiu. Pagalvojau, kad apsieisiu. Kaip važiavau, taip ir nuvažiavau“, – dėsto ponia Ilona. Paskui dar pamąsčiusi padarė išvadą, kad mūsų visų gyvenimas pasikeitė, mes visi pradėjome kitaip gyventi. „Mums reikia čia ir dabar: sustojau, pasiėmiau, sumokėjau ir važiuoju toliau. Kaina yra, prekė yra“, – taip nusprendė ji. 

Anot Ilonos, priežasčių, kodėl žmonės neužsuka į patį ūkį, gali būti daug. „Gal nenori bendrauti, o gal neturi laiko. Ir kaip aš tada be braškių apsiėjau, taip ir jie pagalvojo, kad užtruks per ilgai. Sakyčiau, kad žmonėms gaila savo laiko. Visi skuba gyventi“, – svarsto. 

Ir štai pravažiuodama Ilona pamatė, kaip žmogus pardavinėja šilauoges. „Savitarna, galima įsigyti uogų. Pagalvojau: o kodėl gi man taip nepabandžius?“ – tuomet pamąstė. Nors vaikai mamai nelabai pritarė sakydami, kad nieko gero čia nebus... 

Plačiau – D. Babarskienė šios savaitės „Lazdijų reklamoje“ (2024-07-16).