Lietuviškasis „Černobylis“ – buvusi Pazapsių užkarda (nuotr. galerija)

Apleisti pastatai, buvusios slėptuvės it magnetas traukia. Baisu? Taip, tačiau adrenalinas kartais svarbiau už saugumo jausmą. Tik pažiūrėsiu, koją įkelsiu ir atgal, toliau neisiu, bet kažkas traukte traukia ir... pasiduodi pagundai. Apleistų vietų medžiotojus ar tik šiaip smalsuolius sudomina: smalsumas nugali. Tačiau pasikliauti vien sėkme ir manymu, kad tai saugu, vis tik nereikėtų. Bet ekskursija, turiu pripažinti, gera.

Dar daug čia dirbusių apie Pazapsių pasienio užkardos klestėjimo laikus gali papasakoti net labai pikantiškų dalykų. Juk čia virte virė gyvenimas. Kareivinės, ginklinė, vadų kabinetai, budinčiosios dalies pareigūnų kabinetas, aukštesnio rango pareigūnų gyvenamosios patalpos, virtuvė, maisto sandėlis, dvi katilinės. Mosteli ranka rodydamas mano vedlys, kur buvęs daržas, kur net kiaulės augintos. 

Ši vieta traukia smalsuolius, ne vienas čia atvažiuoja, pavaikščioja, pasidairo. Kas atveda čia žmones, sunku pasakyti: šilti prisiminimai – kažkada juk čia dirbę, tarnavę pasienyje, čia prabėgę patys gražiausi gyvenimo metai, mat buvę jauni. Ar paprastas atsitiktinumas – begrybaudami pamato ir užsuka. Vieta – paslaptinga, naktį čia nesinorėtų likti. Net Heloviną švęsti gal čia jau per baisu būtų. Koks tolesnis užkardos vaiduoklės likimas, nežinia. O gal tai, ką pamačiau, jau šios vietos likimas? 

Plačiau - D. Babarskienė naujausioje „Lazdijų reklamoje“ (2024-11-05).