Kaip Lietuvos senjora prižiūri Vokietijos pensininkę

Genovaitė Jašinskienė iš Lazdijų, tik ką sugrįžusi iš Vokietijos, sako dar tik namus spėjusi apžiūrėti, o iki daržų dar nenuėjusi padirbėti, tik pro langą pasidžiaugusi vyro juodame žemės lopinėlyje žole išrašytais žodžiais „Lietuva 100“.

Taip, mylime tą Lietuvą, savą kraštą, Lazdijus ir savo namus visi, bet darbuotis kartais tenka kitur. Šią vasarą kaip niekad girdėti: žiemą dirbu užsienyje, vasaras leidžiu Lietuvoje – čia gera, gražu, bet tik atostogauti. Gyvenimas, o gal troškimas patirti kažką nauja iš gimtųjų namų išginė ir Genovaitę, pažįstamų vadinamą tiesiog Genute. Tiesa, ji viską lyg ir planavo. Dar prieš išeidama į užtarnautą poilsį ir žinodama, kad jos laukia pensija – 200 eurų, jau tada pradėjusi mokytis. „Jau tuomet gerą pusmetį mokiausi vokiečių kalbos, nes galvojau, kad teks kažkuo užsiimti, kažką veikti“, – šypsosi Genutė. Planai išsipildė. Šiandien prižiūri senelius Vokietijoje prie pat Prancūzijos sienos, Karlsruhe. Ten praleidžia tai mėnesį, tai du, paskui – namie, ir taip sukasi ratas. Darbą gavusi ne taip jau paprastai – per pažįstamus. „Pasisekė, kad dirbu pas puikius žmones ir jiems galiu pasakyti ačiū. Jei Dievas duos sveikatos, o ir močiutė Vokietijoje bus gyva, dar darbuosiuosi“, – tvirtina moteris.

Dėkoja Genutės vyrui ir šeimai

„Tik tu vėl atvažiuok. Dėkoju tavo vyrui ir šeimai, kad tave išleidžia pas mane“, – taip kalba garbaus amžiaus vokietė, kurią Genutė prižiūri ištisą parą. Lazdijietę labiausiai sužavėjo tie dažnai girdimi šilti žodžiai, pozityvus mąstymas, teigiamas požiūris į viską, nepažįstamų žmonių pasisveikinimai gatvėje, šypsenos ir dėkojimas visada ir už viską. „Mano bobutė man dėkoja už nupirktą saldainį, už skaniai kvepiančius pietus, už paguldymą į lovą, už pagalvės pataisymą, už menkiausią paslaugą – už viską“, – sako Genutė patikindama, kad ta šiluma, tarpusavio supratimas ir yra raktas į širdį.

Bobutė garbaus amžiaus – 90 metų, jau nevaikštanti, tad jai reikalinga nuolatinė priežiūra: ir aprengti, ir valgyti atnešti, ir nuprausti, ir paguldyti. „Vos tik sušlama, aš jau prie jos“, – tikina lazdijietė. Dar Genutei priklauso sutvarkyti 4 kambarius, du vonios kambarius, koridorių, kartais ir rūsį, laiptinę išplauti. G. Jašinskienė turi jai paskirtą kambarį, vonią. Laisto ir gėlynėlius, ir veją, mat karščiai. Jei reikia, ir kiemą sutvarko, paravi gėlynus. „Ką veikti tikrai yra, juolab kad dirbu be išeiginių. Tik į parduotuvę su dviračiu nulekiu, kai ryte bobutė skaito spaudą ir dar be akinių. O šiaip aš visą parą su ja“, – pasakoja Genutė. Ji net juokdamasi atskleidžia, kad jos 90 metų bobutės į lovą nepaguldysi, jei per TV rodomas sportas, ypač futbolas, ir jei dar vokiečiams sekasi.

Gero ūpo belieka pavydėti

Genutė su savo bobute (taip ją vadina) visad kartu. „Penktadieniais atvažiuoja dukros gerti kavos. Visada. Tokia tradicija. Aš iškepu pyragą. Geria kavą, valgo mano pyragą“, – sako Genutė prisipažindama, kad tą pyragą kepti jai neprivalu, bet pačiai malonu, be to, padėkota būna. Taip ji pavaišina lietuviškais, lazdijietiškais kepiniais: „Pirmiausia iškepiau morkų pyragą, paskui skruzdžių pyragą, mat tokio dalyko kaip skruzdėlynas jie iškart nesuprato, bet pamėgo visa šeima.“

Iš stalčiaus paėmusi piniginę pirmiausia galvoja, ką gamins, tada apsiperka. „Bobutė neišranki, viską valgo, tik pieno produktų – ne. Cepelinai patinka. Šiaip ji mėgėja ką nors pakramtyti, tad lietuviški grybukai „Linksmučiai“ – jai geriausia dovana iš Lietuvos“, – pasakoja Genutė. Pas bobutę ateina draugės. „Tada padarau arbatos. Jos kalbasi, bendrauja. Labiausiai mane žavi tai, kad jų mintys šviesios, niekada nekalba apie politiką, sunkumus, sveikatą, niekad nedejuoja besiskųsdamos, rengiasi šviesių spalvų drabužiais, garbaus amžiaus damos, o pasipuošę žiedais, grandinėlėmis ir visada tik su šypsena. Jos visada gero ūpo“, – tikina lazdijietė sakydama, kad to ir mums vertėtų pasimokyti.

Prižiūrėti senutę nei lengva, nei sunku

Jos dažnai leidžia laiką gamtoje. Į parką Genutė veža bobutę vežimėlyje, nuvažiuoja ir iki bažnyčios, tačiau, nors vokietė anksčiau giedojusi bažnyčios chore, dabar į ją nenori, šv. Mišias žiūrinti per TV, tuomet visas giesmes išgieda.

Ar pavyksta jau gerai susikalbėti vokiškai? „Turiu žodyną, kompiuterio vertėju naudojuosi. Juk kiekvienas regionas kalba savo tarme, toli gražu ne literatūrine kalba, tad nėra lengva. Susikalbu, bet dar ne taip gerai, kaip norėčiau. Tad tai stengiuosi kompensuoti savo buvimu. Man svarbu, kad bobutei gera būtų su manimi. Juk žinau, ko čia atvažiavau“, – prisipažįsta moteris. O žmonės ten, anot Genutės, itin tolerantiški, kultūringi, tad tai irgi gelbėja įvairiose situacijose, kai ko nors nežinai ar ko prireikia: „Dievas mane suvedė su gerais žmonėmis. Tai jau ne pirma mano darbo vieta, bet man visur sekėsi. Geros bobutės vis pasitaiko ir jų šeimos puikios.“ Moteris prisipažįsta dažnai pagalvojanti: juk svetimas žmogus įsileidžiamas į namus ir viskas jam patikima, tad norisi atsilyginti geru darbu, nenuvilti.

Sunku dirbti? „Na, įtampa yra, mat visą parą dirbi, namo juk negrįžti. Aš už bobutę esu atsakinga ir dieną, ir naktį. Bet, kita vertus, juk viską darau, ką daryčiau ir namuose. Viską dirbu, lyg būčiau savo namuose. Tad nei labai sunku, nei labai sudėtinga, bet seną žmogų prižiūrėti, juolab nevaikštantį, nėra nei lengva, nei paprasta“, – tvirtina.

Pamatė kitokį gyvenimą: pensija – 3000 eurų

Dabar Genutė atostogauja, ilsisi, tad gali miegoti, kiek širdis geidžia, daryti, ką nori ir kada nori, o ten, Vokietijoje, jau privalu viską daryti pagal grafiką – tai įpareigoja. Bet užsienin vėl važiuos. „Na, jei ten būtų visi susiraukę, viskuo nepatenkinti, tai gal ir nesinorėtų, o dabar dėmesys kiekvienam žmogui, paslaugumas – tai žavi, traukia. Jie niekur neskuba, aiškins tau tol, kol suprasi“, – pasakoja G. Jašinskienė prisipažindama, kad to dažnai pasiilgsta savame krašte. Džiaugiasi šiuo darbu, sako įgijusi patirties, daug pamačiusi: „Mūsų šeima daug keliavome ir anksčiau, kur tik buvo įmanoma, bet į Vakarus juk buvo draudžiama, tad dabar aš turiu galimybę ir čia pasižvalgyti, net kol nuveža į darbo vietą – kelionė į Vokietiją trunka apie 25 valandas, mat žmonės išvežiojami po darbo vietas – jau daug pamatau“, – sako ji.

Moteris domisi ir istorija, ir kultūra, tad daug žino apie vietas, kuriose teko darbuotis. Ji net apie kiekvieną paminklą parkelyje, kur eina pasivaikščioti, viską žino, rodo nuotraukas, pasakoja. Ją domina ir tai, kaip tvarkosi žmonės savo aplinką, ypač atkreipia dėmesį į nematytus medžius, įvairias gėles. „Kai važiuoju pro naktį apšviestas pilis, pamatau neišpasakytą grožį. Vynuogynuose gali iki valios prisivalgyti vynuogių. O štai prie akimis neaprėpiamų tulpių laukų yra padėta guminių batų, žirklių, tad gali apsiauti ir prisiskinti tulpių, o į dėžutę įmesti pinigėlių. Ar pas mus taip įmanoma?“ – ir pasakoja, ir klausia ji. Jai viskas įdomu. Tad Genutė dirbti važiuoja su noru, o požiūris Vakaruose į senjorus ją tiesiog stulbina iki šiol. Juk ir pati Genutė – jau pensininkė. Anot jos, Vokietijos pensininką namuose apžiūri gydytojas, skambina, teiraujasi, kaip jaučiasi, ateina kirpėja apkirpti taip pat į namus, nagus ir rankų, ir kojų specialiai į namus atvyksta sutvarkyti, ištisą parą rūpinasi prižiūrėtoja – jų gyvenimas kitoks nei mūsų pensininkų. Bet Genutė patenkinta. „Man jie – geri žmonės. Gal ir aš jiems gera, kad kviečia vėl. O gerą vardą visur reikia užsitarnauti“, – sako lazdijietė pensininkė, prižiūrinti Vokietijos pensininkę.

Mūsų senjorai kada nors gyvens kaip Vokietijos? „Mano bobutės pensija – 3000 eurų. Kai aš pasakiau savąją – 200 eurų, tai jie galvojo, kad aš nemoku pasakyti teisingai, tad ilgai manęs klausinėjo, ar aš neklystu”, – juokiasi G. Jašinskienė. Tad apie tokį gyvenimą, kokį jau šiandien gyvena Vokietijos pensininkai, mūsiškiams kol kas belieka tik pasvajoti.

Dineta Babarskienė, "Lazdijų žvaigždė"